Citrinų kvapo pelargonijos sodinimas ir dauginimas namų sąlygomis

Citrinų kvapo pelargoniją lengva dauginti, todėl iš vieno sveiko motininio augalo per sezoną galima išauginti kelis naujus kerelius. Sėkmę daugiausia lemia tinkamai parinkti auginiai, švarūs įrankiai, purus substratas ir saikinga drėgmė. Jauni augalai jautresni už suaugusias pelargonijas, todėl jų negalima nei perdžiovinti, nei laikyti nuolat šlapioje žemėje. Kruopščiai atliktas sodinimas padeda suformuoti stiprią šaknų sistemą ir kompaktišką antžeminę dalį.

Pelargonija dažniausiai dauginama viršūniniais arba stiebo auginiais. Šis būdas greitas, patikimas ir leidžia išsaugoti motininio augalo savybes. Sėklinis dauginimas praktikoje taikomas rečiau, nes daigai gali skirtis kvapo intensyvumu, augimo forma ir lapų išvaizda. Be to, iš auginių išauginti augalai dekoratyvų dydį pasiekia gerokai greičiau.

Sodinti ir dauginti geriausia pavasarį arba vasaros pradžioje, kai augalas aktyviai auga. Šiuo metu ūgliai greitai formuoja šaknis, o ilgos dienos užtikrina pakankamą šviesą. Auginiai gali įsišaknyti ir vasaros pabaigoje, tačiau artėjant rudeniui jų augimas lėtėja. Žiemą dauginti galima tik labai šviesioje ir stabiliai šiltoje patalpoje.

Visos naudojamos žirklės, peiliukai ir vazonai turi būti švarūs. Nešvarūs įrankiai gali pernešti bakterijas, grybus ar virusines infekcijas nuo vieno augalo kitam. Pjūvio vieta turi būti lygi, nes sutraiškytas stiebo audinys gyja lėčiau. Prieš darbą įrankius verta nuvalyti spiritiniu tirpalu arba kitu augalams tinkamu dezinfekantu.

Tinkamo sodinimo indo ir substrato paruošimas

Jaunai citrinų kvapo pelargonijai geriausiai tinka nedidelis vazonas su keliomis drenažo angomis. Per dideliame inde substratas ilgai išlieka drėgnas, nors šaknys dar užima tik mažą jo dalį. Dėl to padidėja šaknų puvinio ir pelėsio rizika. Pirmam sodinimui paprastai pakanka maždaug 8–10 centimetrų skersmens vazono.

Substratas turi būti lengvas, purus ir sterilus arba bent jau neužkrėstas ligų sukėlėjais. Galima naudoti daigams skirtą mišinį, papildytą perlitu ar smulkiu vermikulitu. Per daug maistingas kompostas įsišaknijimo pradžioje nėra būtinas. Jaunam auginiui svarbiau oras prie stiebo pagrindo ir tolygi, bet ne perteklinė drėgmė.

Vazono dugne nebūtina formuoti storos akmenukų ar keramzito juostos, jeigu drenažo angos veikia tinkamai. Daug svarbiau, kad visas substratas būtų laidus ir nesuslūgtų po kelių laistymų. Ant dugno galima uždėti nedidelį tinklelį, kad žemė nebyrėtų pro angas. Tačiau jis neturi trukdyti vandeniui laisvai ištekėti.

Prieš sodinimą substratą verta lengvai sudrėkinti. Sausas mišinys po pirmojo laistymo gali netolygiai susmegti ir atidengti dalį šaknų. Kita vertus, visiškai šlapioje žemėje sunkiau tiksliai įstatyti augalą. Geriausia, kai substratas yra vos drėgnas, purus ir lengvai byra tarp pirštų.

Dauginimas stiebo auginiais

Auginiui pasirenkamas sveikas, nepažeistas ir ne per daug sumedėjęs ūglis. Jo ilgis dažniausiai gali siekti apie 7–12 centimetrų, o ant stiebo turėtų būti keli aiškūs lapų mazgai. Žydintys arba labai minkšti, išblyškę ūgliai įsišaknija prasčiau. Geriausi auginiai gaunami iš tvirtų šoninių ar viršūninių šakelių.

Pjūvis atliekamas šiek tiek žemiau lapo mazgo, nes šioje vietoje šaknys formuojasi aktyviausiai. Apatiniai lapai pašalinami, kad pasodinus jie nesiliestų su drėgnu substratu. Viršuje paliekami du ar trys sveiki lapai, tačiau labai didelius lapus galima šiek tiek patrumpinti. Taip sumažinamas vandens garavimas, kol auginys dar neturi šaknų.

Nupjautą auginį naudinga kelias valandas palaikyti sausoje, pavėsingoje vietoje. Per tą laiką pjūvio paviršius šiek tiek apdžiūsta ir tampa mažiau jautrus puviniui. Ilgai vytinti nereikia, nes minkšti ūgliai gali prarasti per daug vandens. Šaknų formavimosi milteliai nėra būtini, tačiau kartais padeda vienodžiau įsišaknyti didesniam auginių kiekiui.

Auginys įstatomas į paruoštą duobutę taip, kad bent vienas apatinis mazgas atsidurtų substrate. Žemė aplink stiebą lengvai prispaudžiama, bet neturi būti smarkiai suslegiama. Po sodinimo laistoma nedideliu vandens kiekiu, kad substratas priglustų prie stiebo. Vazonas pastatomas šviesioje vietoje be kaitrios vidurdienio saulės.

Auginių priežiūra ir įsišaknijimo požymiai

Įsišaknijimo metu substratas turi išlikti vos drėgnas. Nuolatinis šlapumas yra pavojingesnis už trumpą paviršiaus pradžiūvimą. Laistyti geriausia tuomet, kai viršutinis sluoksnis pradeda šviesėti ir džiūti. Vanduo neturėtų kauptis padėkle arba liestis su apatiniais lapais.

Auginio nereikia sandariai uždengti plastikiniu maišeliu, kaip dažnai daroma su kitais augalais. Pelargonijos stiebai gana sultingi, todėl didelė oro drėgmė gali paskatinti puvimą. Jeigu patalpos oras labai sausas, galima naudoti laisvai uždėtą skaidrų gaubtą su vėdinimo angomis. Jį būtina kasdien nuimti ir patikrinti augalo būklę.

Pirmieji įsišaknijimo požymiai dažniausiai pastebimi po kelių savaičių. Auginio viršūnėje pasirodo nauji lapeliai, o stiebas, lengvai pajudintas, jaučiamas tvirčiau. Stipriai traukti augalo iš substrato nereikėtų, nes trapios jaunos šaknys lengvai nutrūksta. Patikimiausias ženklas yra stabilus naujo augimo tęsimas.

Kai šaknys apraizgo didesnę substrato dalį, jauną pelargoniją galima perkelti į kiek didesnį vazoną. Persodinant svarbu nesuardyti viso šaknų gumulo. Naujas indas turėtų būti tik keliais centimetrais platesnis už ankstesnį. Po persodinimo augalas kelias dienas laikomas šviesioje, bet nuo kaitrios saulės apsaugotoje vietoje.

Jaunų augalų formavimas ir tolesnis persodinimas

Jauno augalo viršūnę verta nugnybti, kai jis įsišaknija ir pradeda aktyviai augti. Šis veiksmas skatina šoninių pumpurų vystymąsi ir padeda suformuoti tankų kerelį. Jeigu viršūnė paliekama augti laisvai, pelargonija gali išauginti vieną ilgą, mažai šakotą stiebą. Ankstyvas formavimas paprastai duoda gražesnį rezultatą nei vėlyvas stiprus genėjimas.

Po pirmojo nugnybimo išaugusias šonines šakeles galima pakartotinai patrumpinti. Kiekvieną kartą reikėtų palikti kelias sveikas lapų poras. Per dažnas ir labai stiprus karpymas silpną augalą gali pristabdyti, todėl tarp formavimo etapų jam leidžiama paaugti. Tvirtas šakojimasis susidaro palaipsniui, o ne per vieną procedūrą.

Persodinimo poreikį rodo pro drenažo angas pasirodžiusios šaknys, greitai išdžiūstantis substratas ir sulėtėjęs augimas. Vis dėlto šiek tiek ankštas vazonas pelargonijai nėra žalingas. Pernelyg dažnas perkėlimas į didesnius indus skatina šaknų augimą, tačiau antžeminė dalis gali vystytis lėčiau. Naujas vazonas turėtų būti didinamas palaipsniui.

Po persodinimo tręšti iš karto nebūtina, jeigu naudotas šviežias maistingas substratas. Pirmąsias kelias savaites augalas maisto medžiagų gauna iš naujo mišinio. Vėliau galima pradėti naudoti silpną subalansuotų trąšų tirpalą. Per anksti ir gausiai patręšus, jaunos šaknys gali būti pažeistos druskų pertekliaus.