Žaliažiedės galtonijos sodinimas ir dauginimas

Žaliažiedės galtonijos auginimo sėkmė labai priklauso nuo to, kaip paruošiami ir pasodinami jos svogūnai. Gerai parinkta vieta, tinkamas gylis ir laidus substratas padeda augalui greitai įsišaknyti bei suformuoti tvirtą žiedyną. Galtoniją galima dauginti dukteriniais svogūnėliais arba sėklomis, tačiau šie būdai skiriasi trukme ir priežiūros sudėtingumu. Praktikoje greičiausių rezultatų pasiekiama dalijant subrendusius svogūnų kerus.

Sodinimo laikas ir vietos paruošimas

Lauke galtonijų svogūnai paprastai sodinami pavasarį, kai dirva jau būna pradžiūvusi ir nebegresia ilgalaikis įšalas. Pernelyg ankstyvas sodinimas į šaltą žemę sulėtina šaknų formavimąsi. Jeigu pavasaris vėlyvas, svogūnus galima iš anksto pradėti auginti vazonuose. Į lauką jie perkeliami orams stabiliai atšilus.

Sodinimo vieta turėtų būti saulėta ir apsaugota nuo šiaurinių vėjų. Šiltesnėje vietoje svogūnai greičiau pradeda augti, o žiedynai spėja pilnai išsiskleisti iki rudens vėsos. Žemose, užmirkstančiose vietose galtonijų sodinti nereikėtų. Net trumpalaikis vandens stovėjimas šalia svogūno gali paskatinti puvimą.

Dirva ruošiama ją giliai supurenant ir pašalinant daugiamečių piktžolių šaknis. Į skurdžią žemę naudinga įmaišyti subrendusio komposto. Sunkesniame dirvožemyje papildomai naudojamas rupus smėlis arba smulkus žvyras. Paruošta lysvė turėtų būti puri bent iki dvidešimties ar trisdešimties centimetrų gylio.

Prieš sodinant svogūnai atidžiai apžiūrimi. Sveikas svogūnas turi būti tvirtas, be minkštų, patamsėjusių ar nemaloniai kvepiančių vietų. Nedidelius sausus išorinius lukštus galima palikti, nes jie saugo svogūną nuo sužeidimų. Pažeistus arba stipriai supelijusius svogūnus saugiau išmesti.

Tinkamas sodinimo gylis ir atstumai

Galtonijos svogūnas dažniausiai sodinamas taip, kad virš jo liktų maždaug du ar trys svogūno aukščiai dirvos. Lengvoje, greitai džiūstančioje žemėje galima sodinti šiek tiek giliau. Sunkioje dirvoje geriau rinktis mažesnį gylį, kad aplink svogūną neužsilaikytų drėgmė. Svogūno viršūnė visuomet nukreipiama į viršų.

Tarp augalų reikėtų palikti pakankamai vietos lapams ir šaknims vystytis. Dažniausiai tinkamas dvidešimties ar trisdešimties centimetrų atstumas. Sodinant tankiau susidaro įspūdingas žiedynų masyvas, tačiau padidėja konkurencija dėl vandens ir maisto medžiagų. Per tankiai augančius kerus vėliau tenka dažniau dalyti.

Svogūną į duobutę reikia įstatyti atsargiai, jo stipriai nespaudžiant. Po svogūnu neturėtų likti didelių oro tarpų, todėl puri žemė lengvai prispaudžiama rankomis. Iškart po sodinimo dirva saikingai palaistoma. Jeigu ji ir taip drėgna, papildomo vandens gali neprireikti.

Sodinant vazone vienam dideliam svogūnui skiriamas pakankamai erdvus indas. Keli svogūnai gali būti sodinami kartu, tačiau jie neturėtų liestis vienas su kitu ar vazono sienelėmis. Indo apačioje būtinas drenažinis sluoksnis ir laisvai nutekančios angos. Substratas ruošiamas iš kokybiškos sodinamosios žemės, komposto ir stambesnės mineralinės dalies.

Dauginimas dukteriniais svogūnėliais

Subrendę galtonijų svogūnai ilgainiui suformuoja mažesnius dukterinius svogūnėlius. Jie atsiskiria nuo motininio augalo ramybės laikotarpiu, dažniausiai rudenį arba prieš pavasarinį sodinimą. Geriausiai atsiskiria jau savas šaknis turintys svogūnėliai. Labai mažų ataugų per jėgą laužyti nereikėtų.

Kerą iškasus, nuo svogūnų atsargiai nukratoma žemė. Pažeistos ir negyvos šaknys pašalinamos švariu įrankiu, tačiau sveikos šaknys paliekamos. Dukteriniai svogūnėliai atskiriami švelniai sukant arba perpjaunant natūralią jungtį. Pjūvio vietoms prieš sodinimą leidžiama šiek tiek apdžiūti.

Maži svogūnėliai sodinami sekliau nei suaugę. Pirmaisiais metais jų pagrindinis tikslas yra užauginti lapus ir sustiprėti, todėl žydėjimo tikėtis dar nereikėtų. Juos patogu auginti atskiroje lysvėje arba vazonuose, kur lengviau kontroliuoti drėgmę. Tinkamai prižiūrimi jie paprastai sužydi po kelerių metų.

Dalijant svogūnus svarbu neskubėti ir nepažeisti augimo taško. Kiekvienas didesnis svogūnėlis turėtų turėti sveiką pagrindą, iš kurio formuojasi šaknys. Minkšti, patamsėję arba pažeisti egzemplioriai dauginimui netinka. Po dalijimo įrankiai dezinfekuojami, kad ligos nebūtų perneštos kitiems augalams.

Dauginimas sėklomis ir jaunų augalų priežiūra

Sėklų galima gauti palikus dalį žiedynų natūraliai subręsti. Sėklų dėžutės skinamos tik tuomet, kai pradeda džiūti, bet dar nėra visiškai prasivėrusios. Surinktos sėklos papildomai išdžiovinamos gerai vėdinamoje vietoje. Iki sėjos jos laikomos sausai ir vėsiai.

Sėjai naudojamas lengvas, sterilus ir laidus substratas. Sėklos paskleidžiamos paviršiuje ir užberiamos plonu žemės arba smėlio sluoksniu. Substratas drėkinamas smulkia srove, kad sėklos nebūtų išplautos. Talpa laikoma šviesioje vietoje, tačiau jauni daigai saugomi nuo kaitrios vidurdienio saulės.

Dygimo metu svarbu išlaikyti tolygią drėgmę, tačiau neleisti substratui permirkti. Per didelė drėgmė skatina daigų pašaknio puvinį. Pasirodžius daigams, vėdinimas palaipsniui didinamas. Tankiai sudygusius augalus vėliau reikia atsargiai išpikuoti.

Iš sėklų išaugintos galtonijos vystosi lėtai. Pirmaisiais sezonais jos suformuoja tik nedidelius svogūnėlius ir kelis lapus. Žydėjimo dažnai tenka laukti keletą metų, todėl šis būdas labiau tinka kantriems augintojams arba didesniam augalų kiekiui gauti. Jauni augalai žiemą laikomi apsaugoti nuo šalčio ir perteklinės drėgmės.