Čilinio gravilato ligos ir kenkėjai: atpažinimas ir apsauga
Sveikas čilinis gravilatas paprastai yra atsparus ir retai patiria rimtų ligų ar kenkėjų pažeidimų. Dauguma problemų prasideda tada, kai augalas auga užmirkusioje žemėje, per tankiame gėlyne arba ilgai išlieka šlapia jo lapija. Anksti pastebėti simptomai dažniausiai leidžia išspręsti problemą paprastomis priežiūros priemonėmis. Reguliari apžiūra, švara ir tinkamas drėgmės režimas yra patikimesnė apsauga negu dažnas profilaktinis pesticidų naudojimas.
Prevencinė priežiūra ir ankstyva diagnostika
Ligų prevencija prasideda nuo tinkamai parinktos sodinimo vietos. Dirva turi būti laidi, o oras tarp augalų turi laisvai judėti. Pernelyg tankiai susodinti kerai po lietaus ilgiau išlieka drėgni. Tokia aplinka palanki daugeliui grybelinių ligų sukėlėjų.
Laistant vanduo pilamas prie augalo pagrindo, o ne ant lapijos. Ypač svarbu nešlapinti kero centro vėsiu vakaro metu. Ant lapų likę lašai prailgina drėgnąjį laikotarpį ir palengvina sporų dygimą. Rytinis laistymas leidžia atsitiktinai sudrėkusioms augalo dalims greitai išdžiūti.
Reguliariai apžiūrėk lapų apačią, jaunus ūglius ir kero centrą. Pirmieji pažeidimai dažnai būna nedideli, todėl iš toliau jų nesimato. Reikėtų atkreipti dėmesį į spalvos pakitimus, lipnias išskyras, deformacijas ir neįprastą vytimą. Ankstyvoje stadijoje dažnai pakanka pašalinti kelis pažeistus lapus arba nuplauti nedidelę kenkėjų koloniją.
Sodo higiena sumažina infekcijų ir kenkėjų plitimo riziką. Nukritę ligoti lapai ir supuvę žiedynstiebiai neturėtų likti po keru. Genėjimo įrankius reikia valyti, ypač dirbant su augalais, turinčiais puvinio ar dėmėtligės požymių. Sergančių augalinių liekanų geriau nedėti į šaltą komposto krūvą, kurioje ligų sukėlėjai gali išlikti.
Daugiau straipsnių šia tema
Šaknų ir kero pagrindo puviniai
Šaknų puvinys dažniausiai išsivysto sunkioje, užmirkusioje arba suslėgtoje žemėje. Augalas pradeda vysti net tada, kai dirva atrodo drėgna. Apatiniai lapai gelsta, augimas sustoja, o kero pagrindas gali suminkštėti. Tokie simptomai rodo, kad pažeistos šaknys nebegali normaliai aprūpinti lapijos vandeniu.
Iškasus sergantį augalą, sveikos šaknys turėtų būti tvirtos ir šviesios viduje. Pūvančios šaknys būna tamsios, minkštos, slidžios arba nemalonaus kvapo. Pažeistos dalys pašalinamos iki sveiko audinio dezinfekuotu peiliu. Jeigu supuvusi didžioji dalis šaknų ir kero pagrindo, augalo išsaugoti dažnai nepavyksta.
Iš dalies sveiką kerą galima persodinti į šviežią, laidų dirvožemį. Prieš sodinant žaizdoms leidžiama trumpai apdžiūti pavėsyje. Naujoje vietoje augalas sodinamas ne per giliai, o lapų skrotelės centras paliekamas virš žemės. Laistoma saikingai, kol pasirodo naujų šaknų ir lapų augimo požymių.
Puvinio pažeistoje vietoje vien fungicidas neišspręs pagrindinės problemos. Būtina pagerinti vandens nutekėjimą, sumažinti laistymą ir atkurti dirvos poringumą. Jeigu lysvė nuolat šlapia, ją galima pakelti arba gravilatą perkelti į tinkamesnę vietą. Neatlikus šių pakeitimų, liga gali pasikartoti net ir pasodinus naują augalą.
Daugiau straipsnių šia tema
Lapų dėmėtligės ir miltligė
Lapų dėmėtligės pasireiškia įvairaus dydžio rudomis, pilkšvomis arba tamsiai apjuostomis dėmėmis. Jos dažniau plinta vėsiu ir lietingu oru, kai lapija ilgai neišdžiūsta. Stipriau pažeisti lapai gelsta ir anksčiau laiko nunyksta. Nedidelis pavienių dėmių kiekis paprastai nekelia grėsmės visam augalui.
Pažeistus lapus reikia pašalinti vos pastebėjus plintančias dėmes. Juos nupjovus, tarp likusių lapų pagerėja oro judėjimas. Laistymo būdas pakeičiamas taip, kad vanduo nepatektų ant lapijos. Jeigu liga kasmet kartojasi, verta praretinti aplinkinius augalus ir sumažinti azoto trąšų kiekį.
Miltligė atpažįstama iš balkšvo ar pilkšvo miltuoto apnašo ant lapų. Ji gali atsirasti ne tik labai drėgnu, bet ir sausu oru, kai naktys vėsios, o dienos šiltos. Pažeisti lapai deformuojasi, praranda dekoratyvumą ir silpniau vykdo fotosintezę. Dažniausiai nukenčia stresą dėl sausros, karščio arba prastos oro cirkuliacijos patiriantys augalai.
Nedidelį miltligės pažeidimą galima valdyti pašalinant labiausiai apniktus lapus ir pagerinant augimo sąlygas. Augalui suteikiama tolygi drėgmė, tačiau lapija laikoma sausa. Jeigu liga sparčiai plinta, galima naudoti dekoratyviniams augalams skirtą fungicidą pagal etiketėje pateiktas taisykles. Preparatą reikia kaitalioti su kitokio veikimo priemonėmis, kad nesusidarytų atsparios ligos sukėlėjų populiacijos.
Amarai, tripsai ir kiti smulkūs kenkėjai
Amarai dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių, pumpurų ir lapų apačios. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai garbanojasi, o žiedynstiebiai gali deformuotis. Ant augalo paviršiaus atsiranda lipnių išskyrų, vadinamų lipčiumi. Vėliau ant jų kartais išsivysto tamsus suodligės apnašas.
Nedideles amarų kolonijas galima nuplauti vandens srove arba pašalinti rankomis. Taip pat naudinga saugoti boružes, žiedmuses ir kitus natūralius amarų priešus. Stipriai apniktus ūglių galiukus galima nukirpti ir sunaikinti. Insekticidinis muilas naudojamas taip, kad tirpalas pasiektų lapų apačią, tačiau nebūtų purškiamas per kaitrią saulę.
Tripsai yra smulkūs, judrūs vabzdžiai, pažeidžiantys lapus ir žiedus. Jų maitinimosi vietose atsiranda sidabriškų brūkšnelių, smulkių dėmelių ir tamsių išmatų taškelių. Žiedlapiai gali deformuotis arba paruduoti dar iki visiško prasiskleidimo. Kenkėjų buvimą lengviau patvirtinti pakračius žiedą virš balto popieriaus lapo.
Tripsų populiaciją mažina nužydėjusių žiedų pašalinimas ir piktžolių kontrolė aplink augalą. Mėlynos arba geltonos lipnios gaudyklės padeda stebėti suaugusių vabzdžių gausumą. Esant dideliam pažeidimui, naudojamas konkrečiam kenkėjui registruotas augalų apsaugos produktas. Purškimą gali tekti pakartoti, nes dalis tripsų vystymosi stadijų slepiasi augalo audiniuose arba dirvoje.
Šliužai, erkės ir integruota apsauga
Šliužai dažniausiai pažeidžia jaunus lapus ir švelnius pavasarinius ūglius. Jų paliktos skylės būna netaisyklingos, o ant augalo ar dirvos galima pastebėti blizgančių gleivių pėdsakų. Didžiausia žala daroma drėgnose, tankiai mulčiuotose ir pavėsingose vietose. Jauni, ką tik pasodinti kerai nuo šliužų nukenčia labiausiai.
Aplink augalus verta pašalinti lentas, tankias piktžoles ir kitas dienos slėptuves. Rytais arba po lietaus šliužus galima surinkti rankomis. Mulčio sluoksnis turi būti ne per storas ir neturėtų liestis su kero centru. Jeigu pažeidimai dideli, naudojamos aplinkai tinkamesnės geležies fosfato granulės, tiksliai laikantis naudojimo normos.
Karštu ir sausu oru ant lapų kartais pasirodo voratinklinės erkės. Jos sukelia smulkų šviesų taškuotumą, o stipriai apniktos lapų dalys tampa bronzinės ir džiūsta. Lapų apačioje gali būti matomas labai plonas voratinklis. Reguliarus dirvos drėgmės palaikymas sumažina sausros stresą, dėl kurio augalas tampa jautresnis erkėms.
Integruota apsauga remiasi ne vienu preparatu, o kelių priemonių deriniu. Pirmiausia koreguojamos auginimo sąlygos, pašalinamos pažeistos dalys ir saugomi natūralūs kenkėjų priešai. Cheminės priemonės pasirenkamos tik tada, kai pažeidimas didėja ir paprastesni metodai neveikia. Po gydymo augalą būtina toliau stebėti, nes išlikę kenkėjai arba netinkama dirva gali sukelti problemos pasikartojimą.