Purpurinio didžiojo lazdyno žiemojimas

Purpurinis didysis lazdynas paprastai gerai ištveria vidutinio klimato žiemas, tačiau jauni augalai ir netinkamose vietose augantys krūmai gali nukentėti. Žiemojimo sėkmę lemia ne vien žemiausia temperatūra, bet ir vėjas, dirvos drėgmė, atlydžiai bei rudens priežiūra. Tinkamai paruoštas augalas ramybės laikotarpiu patiria mažiau streso. Dėl to pavasarį jis greičiau pradeda augti ir suformuoja sveikesnę lapiją.

Žiemos pažeidimai dažniau pasireiškia ūglių galiukų apšalimu, pumpurų pažeidimu arba žievės įtrūkimais. Kartais augalas atrodo sveikas iki pavasario, bet vėliau dalis šakų nesprogsta. Tokius požymius reikia vertinti kantriai, neskubant genėti per anksti. Kai pumpurai pradeda brinkti, aiškiau matyti, kurios dalys gyvos.

Svarbi ir dirvos būklė prieš žiemą. Per sausa dirva didina šaknų išdžiūvimo riziką, o per šlapia skatina puvinius ir šalčio pažeidimus. Rudenį reikia siekti vidutinės, stabilios drėgmės. Mulčias padeda sumažinti temperatūros svyravimus šaknų zonoje.

Jauni augalai žiemą reikalauja daugiau dėmesio negu įsitvirtinę krūmai. Jų šaknynas dar mažesnis, o audiniai ne visada pakankamai subrendę. Ypač jautrūs būna vėlai pasodinti arba vasaros pabaigoje pertręšti augalai. Todėl pasiruošimas žiemai prasideda gerokai anksčiau negu atėjus šalčiams.

Rudens pasiruošimas ramybės laikotarpiui

Rudenį pirmiausia reikia nutraukti augimą skatinančias priemones. Azoto trąšos šiuo metu netinka, nes jos skatina jaunų, minkštų ūglių formavimąsi. Tokie ūgliai nespėja sumedėti ir lengvai apšąla. Augalui svarbiau užbaigti sezoną, o ne toliau auginti lapiją.

Sausą rudenį naudinga pasirūpinti drėgmės papildymu. Gausus, bet ne perteklinis palaistymas prieš įšalą padeda šaknims žiemoti stabiliau. Tai ypač svarbu lengvose dirvose, kurios greitai praranda vandenį. Vis dėlto laistyti nereikėtų, jeigu dirva jau šlapia ir sunkiai pradžiūsta.

Rudenį verta surinkti ligotus lapus ir kitas pažeistas augalines liekanas. Tai sumažina ligų sukėlėjų ir kai kurių kenkėjų žiemojimo galimybes. Sveikas lapų sluoksnis gali būti naudojamas komposte, bet įtartiną medžiagą geriau pašalinti iš augavietės. Tvarkinga aplinka padeda pradėti kitą sezoną švaresnėmis sąlygomis.

Stipraus genėjimo rudenį geriau vengti. Dideli pjūviai prieš žiemą gyja lėčiau ir gali būti jautresni šalčiui. Užtenka pašalinti aiškiai nulūžusias, sergančias arba pavojingai besitrinančias šakas. Formuojamąjį genėjimą saugiau atidėti laikui, kai augalas dar ramybės būsenoje, bet stipriausi šalčiai jau praėję.

Šaknų apsauga ir mulčiavimas

Mulčiavimas yra viena veiksmingiausių žiemojimo pagalbų. Organinis mulčias saugo šaknų zoną nuo staigių temperatūros svyravimų. Jis taip pat padeda išlaikyti tolygesnę drėgmę ir sumažina dirvos paviršiaus įšalo poveikį. Tai ypač naudinga jauniems arba neseniai persodintiems krūmams.

Mulčio sluoksnis turėtų būti pakankamas, bet ne per storas ties stiebų pagrindu. Jeigu mulčias prispaudžiamas prie žievės, gali kauptis drėgmė ir atsirasti pašutimo rizika. Geriau palikti kelių centimetrų tarpą aplink pagrindinius stiebus. Taip šaknys apsaugomos, o stiebų pagrindas išlieka sausesnis.

Tinka smulkinta žievė, lapinis kompostas, šiaudai arba gerai perpuvusi organinė medžiaga. Šviežios, labai azotingos medžiagos žiemai nėra tinkamiausios. Jos gali skatinti mikrobiologinius procesus netinkamu metu arba pritraukti graužikus. Geriausia naudoti stabilų, ne per smulkų mulčią.

Jeigu sode pasitaiko graužikų, mulčią reikia tvarkyti apgalvotai. Per storas ir tankus sluoksnis gali tapti jų slėptuve. Jaunų augalų stiebus galima apsaugoti kvėpuojančia apsaugine medžiaga. Svarbu nenaudoti plastiko, kuris sulaiko drėgmę ir gali pažeisti žievę.

Apsauga nuo šalčio, vėjo ir saulės

Žiemą žalingas gali būti ne tik šaltis, bet ir stiprus vėjas. Vėjas išdžiovina ūglius, ypač kai dirva įšalusi ir šaknys negali kompensuoti vandens netekimo. Atviros vietos didina šią riziką. Jaunus krūmus tokiose vietose galima pridengti kvėpuojančia medžiaga arba apsaugoti laikinu vėjo barjeru.

Staigūs atlydžiai ir vėlesni šalčiai gali pažeisti pumpurus. Saulėtomis žiemos dienomis audiniai įšyla, o naktį staigiai atšąla. Tokie svyravimai kartais sukelia žievės įtrūkimus. Apsaugota, ne per anksti pavasarį įkaistanti vieta padeda sumažinti šį pavojų.

Dengiant augalą svarbu neperlenkti. Sandarus uždengimas gali skatinti drėgmės kaupimąsi, pelėsį ir ankstyvą pumpurų judėjimą. Medžiaga turi praleisti orą, o uždanga neturi spausti šakų. Dažniausiai pakanka apsaugoti jaunus augalus ir šaknų zoną, o ne visą brandų krūmą.

Sniegas gali būti ir naudingas, ir žalingas. Puri sniego danga izoliuoja šaknis ir saugo nuo šalčio. Tačiau šlapias, sunkus sniegas gali išlaužyti šakas, ypač jeigu laja tanki. Po gausaus snygio šakas galima atsargiai nukratyti, vengiant staigių smūgių.

Pavasarinis įvertinimas po žiemos

Pavasarį nereikėtų skubėti daryti išvadų apie žiemos pažeidimus. Kai kurios šakos pradeda sprogti vėliau, ypač po šaltos žiemos. Geriausia palaukti, kol aiškiai matysis gyvi pumpurai ir aktyvus augimas. Tik tada verta šalinti negyvas dalis.

Apšalę ūglių galiukai nupjaunami iki sveikos medienos. Pjūvis turi būti švarus, o įrankiai aštrūs. Jeigu pažeidimai nedideli, augalas paprastai greitai atsigauna. Didelės žalos atveju reikia derinti genėjimą su švelnia priežiūra ir vengti stipraus tręšimo.

Po žiemos naudinga atnaujinti mulčio sluoksnį ir patikrinti dirvos būklę. Jeigu dirva suslūgusi arba suspausta, ją galima atsargiai pagerinti kompostu. Gilus kasimas šalia šaknų nėra tinkamas. Geriau dirbti paviršiuje, išsaugant aktyvias šakneles.

Pavasarinis tręšimas turi būti saikingas. Nusilpusio augalo nereikėtų staiga skatinti didelėmis trąšų dozėmis. Pirmiausia jis turi atkurti šaknų ir ūglių pusiausvyrą. Kantri, nuosekli priežiūra po sunkios žiemos dažniausiai duoda geriausią rezultatą.