Čilinio gravilato sodinimas ir dauginimas sėkmingam įsitvirtinimui

Tinkamai pasodintas čilinis gravilatas greitai suformuoja tvirtą šaknų sistemą ir jau kitą sezoną gali gausiai žydėti. Sėkmę lemia ne vien sodinimo data, bet ir dirvos paruošimas, sodinimo gylis bei priežiūra pirmosiomis savaitėmis. Augalą galima dauginti dalijant suaugusį kerą arba auginant iš sėklų, tačiau abu būdai reikalauja skirtingo požiūrio. Kruopščiai atlikti pradiniai darbai sumažina augalo patiriamą stresą ir padeda išvengti šaknų puvinio.

Vietos parinkimas ir dirvos paruošimas

Sodinimui rinkis saulėtą arba lengvai pritemdytą vietą, kurioje neužsistovi lietaus vanduo. Čilinis gravilatas gali augti įvairiame dirvožemyje, tačiau geriausiai vystosi purioje, humusingoje ir laidžioje žemėje. Vieta neturėtų būti užgožta stambių krūmų ar agresyviai plintančių daugiamečių augalų. Pakankama erdvė užtikrina gerą oro cirkuliaciją ir leidžia kerui natūraliai plėstis.

Dirvą verta paruošti platesniame plote, o ne tik iškasti siaurą sodinimo duobę. Žemė supurenama maždaug kastuvo gyliu ir pašalinamos daugiametės piktžolės su šaknimis. Į skurdžią dirvą įmaišoma subrendusio komposto, kuris pagerina struktūrą ir aprūpina augalą maisto medžiagomis. Šviežias mėšlas netinka, nes gali nudeginti šaknis ir paskatinti pernelyg vešlų, ligoms jautresnį augimą.

Sunkią molingą žemę reikia padaryti laidesnę vandeniui ir orui. Į ją galima įterpti komposto, smulkaus žvyro ir rupesnio smėlio, tolygiai paskirstant priedus visame šaknų plote. Vien tik biraus drenažo sluoksnis duobės dugne gali sukurti savotišką vandens rezervuarą virš jo. Todėl svarbu pagerinti bendrą dirvos struktūrą, o prireikus augalą sodinti šiek tiek pakeltoje lysvėje.

Labai smėlingą dirvožemį verta papildyti medžiagomis, kurios sulaiko drėgmę. Tam tinka kompostas, lapinė žemė ir gerai perpuvęs organinis substratas. Prieš sodinimą paruošta vieta gausiai palaistoma, jeigu žemė yra sausa visame įdirbtame sluoksnyje. Drėgna, bet ne permirkusi dirva geriau priglunda prie šaknų ir sumažina oro tarpų susidarymą.

Sodinimo laikas ir taisyklinga technika

Palankiausias sodinimo laikas yra pavasaris arba ankstyvas ruduo. Pavasarį pasodintas augalas iki žiemos turi visą sezoną šaknims išvystyti. Rudenį sodinti reikėtų likus pakankamai laiko iki nuolatinių šalnų, kad šaknys spėtų prigyti. Per vasaros karščius sodinimas taip pat įmanomas, tačiau tuomet reikia ypač kruopščiai kontroliuoti drėgmę.

Prieš sodinant vazoninį augalą reikia gerai palaistyti. Drėgnas šaknų gumulas lengviau išsiima iš vazono ir mažiau byra. Jeigu šaknys stipriai apsivijusios aplink gumulą, jas galima atsargiai išpurenti pirštais. Labai susisukusias išorines šaknis leidžiama keliose vietose negiliai įpjauti, kad jos pradėtų augti į aplinkinę dirvą.

Sodinimo duobė turi būti platesnė už šaknų gumulą, tačiau ne pernelyg gili. Augalo lapų skrotelės pagrindas turėtų likti maždaug tokiame pačiame aukštyje, kuriame augo vazone. Per giliai pasodintas keras gali pradėti pūti, ypač sunkesnėje ir drėgnesnėje žemėje. Per seklus sodinimas taip pat nepageidautinas, nes viršutinės šaknys gali išdžiūti.

Užpylus duobę žeme, dirva aplink augalą švelniai prispaudžiama delnais. Jos nereikia stipriai suminti, nes suslėgtoje žemėje šaknims trūksta oro. Pasodintas gravilatas gausiai palaistomas, kad žemė priglustų prie visų šaknų. Jeigu po laistymo dirva pastebimai susėda, jos papildoma tiek, kad kero pagrindas išliktų tinkamame aukštyje.

Dauginimas dalijant suaugusį kerą

Kero dalijimas yra greičiausias būdas gauti naujų augalų, išlaikančių visas pasirinktos veislės savybes. Šį darbą verta atlikti, kai senas keras sutankėja, prasčiau žydi arba jo centras pradeda nykti. Geriausias metas yra ankstyvas pavasaris prieš intensyvų augimą arba ankstyvas ruduo po didžiausių karščių. Vėsiu, debesuotu oru padalyti augalai praranda mažiau drėgmės ir lengviau prigyja.

Prieš kasant dirvą aplink kerą galima palaistyti, kad ji būtų lengvai drėgna. Augalas apkasant iš visų pusių ir iškeliamas su kuo didesne šaknų dalimi. Žemės perteklius atsargiai nupurtomas arba nuplaunamas silpna vandens srove, kad būtų geriau matoma šaknų būklė. Supuvusios, patamsėjusios ir negyvos dalys pašalinamos švariu aštriu įrankiu.

Kerą galima atskirti rankomis arba padalyti dezinfekuotu peiliu. Kiekviena dalis turi turėti kelis sveikus augimo pumpurus ir pakankamai gyvų šaknų. Per maži gabalėliai ilgiau atsigauna ir pirmuosius metus dažnai nežydi. Seną, tuščiavidurį arba sumedėjusį kero centrą geriau išmesti, o sodinimui pasirinkti jaunas išorines dalis.

Padalyti augalai sodinami nedelsiant, kad plonosios šaknys nespėtų išdžiūti. Jeigu sodinimą tenka trumpam atidėti, šaknis reikia suvynioti į drėgną audinį ir laikyti pavėsyje. Pasodintų dalių žemė palaikoma tolygiai drėgna, kol pasirodo naujo augimo požymių. Pirmosiomis savaitėmis papildomos stiprios trąšos nereikalingos, nes jos gali apsunkinti šaknų atsinaujinimą.

Dauginimas sėklomis ir jaunų augalų priežiūra

Dauginimas sėklomis leidžia vienu metu užauginti daugiau augalų, tačiau palikuonys gali skirtis nuo motininės veislės. Tai ypač būdinga hibridinėms ir pilnavidurėms sodo formoms. Sėklos renkamos tik iš visiškai subrendusių ir pradėjusių džiūti vaisynų. Jas reikia išvalyti nuo augalinių liekanų ir iki sėjos laikyti sausoje, vėsioje vietoje.

Daugelio gravilatų sėklų dygimą pagerina vėsus laikotarpis. Sėklas galima pasėti rudenį į lauko daigyklą, kur jos natūraliai patiria žiemos temperatūrų svyravimus. Sėjant patalpoje, sėklos sumaišomos su lengvai drėgnu substratu ir kelias savaites laikomos šaldytuve. Substratas neturi būti šlapias, nes tokiomis sąlygomis sėklos gali supelyti.

Po vėsinimo sėklos sėjamos į lengvą, laidų ir švarų sėjos substratą. Jos užberiamos labai plonu žemės sluoksniu arba tik švelniai prispaudžiamos prie paviršiaus. Talpa laikoma šviesioje vietoje, kur temperatūra išlieka vidutinė ir nėra staigių karščio svyravimų. Dirva drėkinama smulkia dulksna, kad vandens srovė neišplautų sėklų.

Daigams išauginus kelis tikruosius lapus, juos galima atsargiai išpikuoti į atskirus vazonėlius. Jauni augalai prie lauko sąlygų pratinami palaipsniui, kasdien ilginant jų buvimo lauke laiką. Į nuolatinę vietą jie sodinami sustiprėję ir praėjus stiprių šalnų pavojui. Pirmaisiais metais svarbiausia neleisti dirvai perdžiūti ir saugoti mažus kerelius nuo agresyvių piktžolių.