Ausytosios raktažolės žiemojimas ir apsauga nuo šalčio

Ausytoji raktažolė natūraliai pakelia žemą temperatūrą, tačiau žiemą jai pavojingas ne vien šaltis. Daugiausia nuostolių padaro permirkęs substratas, dažni atodrėkiai, užsilaikęs vanduo skrotelėje ir staigūs temperatūros svyravimai. Žemėje augantys kereliai paprastai žiemoja patikimiau negu mažuose vazonuose, kuriuose šaknys greitai peršąla. Tinkamas pasiruošimas rudenį padeda augalui ramiai sulaukti pavasario ir išsaugoti gyvybingus žiedinius pumpurus.

Pasiruošimas ramybės laikotarpiui

Rudenį reikia palaipsniui nutraukti tręšimą azoto turinčiomis trąšomis. Azoto perteklius skatina minkštą lapų augimą, kuris nespėja subręsti iki šalčių. Augalas žiemoti turėtų pradėti kompaktiškas, su tvirtais lapais ir gerai įsišaknijęs. Vėlai pasodintus kerelius verta atidžiau apsaugoti, nes jų šaknynas dar nebūna visiškai įsitvirtinęs.

Prieš žiemą pašalinami supuvę, ligoti ir visiškai nudžiūvę lapai. Sveikų žalių lapų masiškai kirpti nereikia, nes jie saugo augimo centrą ir dalyvauja medžiagų apykaitoje švelniomis dienomis. Valant skrotelę negalima išplėšti tvirtai besilaikančių lapų, nes gali likti atvira žaizda. Darbui geriausia naudoti švarų įrankį ir pasirinkti sausą orą.

Rudenį būtina patikrinti, ar aplink augalą nesusidaro vandens surinkimo įduba. Per sezoną dirva gali suslūgti, o šaknų kaklelis atsidurti žemiau aplinkinio paviršiaus. Tokiu atveju kerelį galima atsargiai pakelti arba pagerinti nuolydį aplink jį. Vien tik storas žvyro sluoksnis problemos neišspręs, jeigu gilesnė dirva išlieka nepralaidi.

Prieš nuolatinius šalčius dirva turėtų būti lengvai drėgna, bet ne permirkusi. Visiškai sausas šaknynas taip pat tampa jautresnis šalčiui ir žiemos vėjams. Laistyti galima tik tada, kai kritulių buvo mažai ir žemė iš tiesų sausa. Artėjant šalnai nereikia pilti daug vandens į šaltą, sunkiai džiūstantį substratą.

Žiemojimas atvirame grunte

Tinkamoje vietoje pasodinta ausytoji raktažolė paprastai gali žiemoti be sudėtingos dangos. Svarbiausia, kad tirpstantis sniegas ir lietaus vanduo greitai nutekėtų nuo šaknų zonos. Pakelta lysvė arba nedidelis šlaitas šiuo požiūriu yra daug saugesni už lygią molingą žemę. Sniego danga dažnai veikia kaip natūrali izoliacija ir apsaugo nuo didžiausių temperatūros svyravimų.

Storas šlapias lapų sluoksnis augalui nėra gera žieminė apsauga. Po juo skrotelė blogai vėdinasi, ilgai lieka drėgna ir gali pradėti pūti. Nukritusius medžių lapus nuo kerelių reikia reguliariai nuimti. Jeigu apsauga būtina, geriau naudoti lengvai orą praleidžiančią medžiagą, kuri nesuspaudžia augalo.

Besniegę ir labai šaltą žiemą galima uždėti lengvą eglišakių sluoksnį. Jis sumažina šalto vėjo poveikį ir šiek tiek pristabdo staigius įšalimo bei atšilimo ciklus. Eglišakės neturėtų sudaryti tankaus, neperpučiamo dangčio. Atšilus orams jas reikia laiku nuimti, kad augalas neperkaistų ir nepradėtų augti tamsoje.

Žiemos metu kerelių nereikėtų dažnai kilnoti ar tikrinti traukiant už lapų. Sušalę audiniai tampa trapūs ir lengvai lūžta. Po atodrėkio galima tik įvertinti, ar aplink augalus nesikaupia vanduo. Jeigu susidarė ledo sluoksnis, vandens nutekėjimą reikia pagerinti nepažeidžiant sušalusio šaknyno.

Vazoninių augalų apsauga

Mažame vazone šaknys daug greičiau atšąla negu žemėje. Indą galima įleisti į dirvą, sustatyti į dėžę su sausa izoliacine medžiaga arba priglausti prie nuo vėjo apsaugotos sienos. Vazonas vis tiek turi turėti laisvas drenažo angas. Sandarus apvyniojimas, neleidžiantis pasišalinti vandeniui, gali būti pavojingesnis už patį šaltį.

Vazoninius augalus patogu žiemai perkelti po skaidriu stogeliu ar į nešildomą šiltnamį. Tokia vieta apsaugo nuo perteklinių kritulių, bet joje būtina palaikyti gerą vėdinimą. Saulėtą žiemos dieną uždara erdvė gali netikėtai stipriai įkaisti. Staigus atšilimas pažadina augalą, o vėlesnis naktinis šaltis pažeidžia pradėjusius augti audinius.

Šildomas gyvenamasis kambarys ausytajai raktažolei netinka. Aukšta temperatūra ir silpna žiemos šviesa skatina ištįsusį, silpną augimą bei sutrikdo žiedinių pumpurų vystymąsi. Geriau rinktis šviesią, vėsią ir neužšąlančią patalpą, jeigu lauke augalo palikti negalima. Tokioje vietoje temperatūra turėtų išlikti stabili ir kuo žemesnė, tačiau ne žalinga šaknims.

Po stogu žiemojantį vazoną reikia retkarčiais patikrinti, nes jis negauna natūralių kritulių. Substratui visiškai išdžiūvus, galima labai saikingai palaistyti švelnią dieną. Vanduo turi greitai nutekėti, o lėkštelėje jo palikti negalima. Šaltame substrate augalas sunaudoja labai mažai vandens, todėl dažnas laistymas yra nereikalingas.

Pavasarinis atgaivinimas

Pavasarį apsaugas reikia nuimti palaipsniui, kai stipriausių šalčių pavojus sumažėja. Per ilgai uždengtas augalas pradeda auginti blyškius, minkštus lapus. Staiga patekę į saulę jie gali apdegti net ir vėsią dieną. Iš pradžių kerelį geriau pripratinti prie ryškesnės šviesos per kelias dienas.

Po žiemos pašalinami tik aiškiai negyvi, minkšti ar stipriai pažeisti lapai. Dalinai žali lapai dar gali prisidėti prie augalo atsargų atkūrimo. Skrotelės centrą reikia išvalyti nuo susikaupusių nešvarumų ir augalinių liekanų. Jeigu pagrindas minkštas arba skleidžia nemalonų kvapą, būtina nedelsiant patikrinti, ar neprasidėjo puvinys.

Laistymas didinamas palaipsniui, atsižvelgiant į naujų lapų ir žiedynstiebių augimą. Šaltame ore substratas vis dar džiūsta lėtai, todėl vien saulėta diena nėra priežastis gausiai lieti. Pradėjus aktyviai augti, augalui jau reikia tolygesnės drėgmės. Tręšti galima tik tada, kai šaknys veikia ir matomas aiškus naujas augimas.

Žiemos pažeistas augalas gali atsigauti lėčiau, todėl nereikia skubėti jo išmesti. Gyvas, tvirtas skrotelės centras dažnai išleidžia naujų lapų net tada, kai seni lapai atrodo prastai. Kereliui reikia suteikti šviesią, vėsią vietą ir apsaugą nuo perteklinio lietaus. Stabilios sąlygos padeda jam atkurti šaknis ir pasiruošti kitam augimo sezonui.