Ausytosios raktažolės sodinimas ir dauginimas

Tinkamai pasodinta ausytoji raktažolė greitai suformuoja tvirtą šaknyną ir ilgai išlieka dekoratyvi. Šiam augalui ypač svarbus sodinimo gylis, nes per giliai užberta skrotelė gali pradėti pūti, o per aukštai paliktos šaknys greitai išdžiūsta. Dauginant kerelio dalijimu galima patikimai išsaugoti veislės savybes, o sėjinukai suteikia galimybę išauginti naujų spalvinių derinių. Darbą geriausia atlikti vėsiu, debesuotu oru, kai augalų neveikia kaitra ir intensyvus garavimas.

Sodinimo vietos ir laiko pasirinkimas

Ausytąją raktažolę geriausia sodinti anksti pavasarį arba netrukus po žydėjimo. Šiais laikotarpiais dirva paprastai būna vėsi, o augalas gali įsišaknyti iki didelių karščių ar žiemos šalčių. Vasaros viduryje sodinti rizikinga, nes pažeistos šaknys sunkiau aprūpina lapus vandeniu. Jeigu sodinimo atidėti neįmanoma, naują kerelį būtina laikyti paunksmėje ir ypač atidžiai stebėti dirvos drėgmę.

Vieta turėtų būti šviesi ryte, bet apsaugota nuo kaitrios popietės saulės. Geras oro judėjimas padeda lapams ir dirvos paviršiui greičiau išdžiūti po lietaus. Žema įduba, į kurią suteka vanduo, augalui netinka net tuomet, kai joje žemė atrodo derlinga. Daug saugesnė yra šiek tiek pakelta lysvė, akmenų sodo šlaitas arba vandeniui laidus gėlyno pakraštys.

Prieš sodinant verta stebėti pasirinktą vietą skirtingu paros metu. Pavasarį saulės padėtis skiriasi nuo vasaros, todėl iš pradžių tinkamai atrodanti vieta vėliau gali smarkiai įkaisti. Taip pat reikia įvertinti, ar šalia augantys augalai vasarą visiškai neuždengs raktažolės. Vidutinis, lengvas pavėsis yra naudingas, tačiau gilus ir drėgnas šešėlis slopina žydėjimą.

Vazone auginamai ausytajai raktažolei vietą galima keisti pagal sezoną. Pavasarį indas gali stovėti šviesiau, o vasarai jį verta perkelti į vėsesnę paunksmę. Reikia vengti juodų ar labai tamsių vazonų, kurie tiesioginėje saulėje stipriai įkaitina šaknis. Moliniai indai išgarina daugiau drėgmės, o plastikiniai ilgiau išlaiko drėgną substratą, todėl laistymo režimas turi būti skirtingas.

Dirvos paruošimas ir sodinimo gylis

Sodinimo vietos dirva turi būti puri bent per visą būsimo šaknyno gylį. Sunkią žemę reikia pagerinti ne tik paviršiuje, bet ir gilesniame sluoksnyje, kad vanduo neužsilaikytų sodinimo duobėje. Į molingą dirvą galima įmaišyti smulkaus žvyro, rupaus smėlio ir brandžios lapinės žemės. Šviežias mėšlas ar nevisiškai susiskaidęs kompostas netinka, nes gali pažeisti šaknis ir skatinti puvinius.

Labai smėlingą žemę naudinga papildyti kompostu arba lapine žeme, kad ji neperdžiūtų per kelias valandas. Organinės medžiagos turi būti gerai subrendusios ir vienodai paskirstytos visame mišinyje. Per didelis durpių kiekis nėra pageidautinas, nes išdžiūvusi durpė sunkiai sudrėksta, o permirkusi ilgai išlaiko vandenį. Geriausias substratas yra trupininės struktūros, lengvai drėgnas ir nesulimpa suspaudus.

Sodinant augimo centras paliekamas dirvos paviršiuje, o šaknys tolygiai paskleidžiamos žemyn ir į šonus. Šaknų negalima susukti į ankštą gumulą arba užlenkti aukštyn. Substratas aplink jas beriamas palaipsniui ir lengvai prispaudžiamas, kad neliktų didelių oro ertmių. Skrotelės pagrindas turi būti stabilus, tačiau jos vidurys negali būti užpiltas žeme.

Pasodinus augalą reikia palaistyti nedidele, bet pakankama vandens porcija. Pirmasis laistymas padeda substratui priglusti prie šaknų ir parodo, ar vanduo laisvai pasišalina. Jeigu po laistymo augalas nusėda per giliai, jį reikia atsargiai pakelti ir pataisyti sodinimo aukštį. Dirvos paviršių galima užberti plonu smulkaus žvyro sluoksniu, kuris sumažina purvo taškymąsi ant lapų.

Persodinimas ir kerelio dalijimas

Suaugęs kerelis dalijamas tuomet, kai suformuoja kelias aiškiai atskiriamas skroteles. Augalas atsargiai iškeliamas iš dirvos, stengiantis išsaugoti kuo daugiau smulkių šaknų. Nuo šaknyno švelniai nukratoma arba nuplaunama dalis seno substrato, kad būtų matomos jungtys tarp skrotelių. Minkštos, patamsėjusios ar nemaloniai kvepiančios šaknys pašalinamos švariu įrankiu.

Kai kurias skroteles galima atskirti rankomis, tačiau tvirtai suaugusius kerelius saugiau perpjauti aštriu peiliu. Kiekviena dalis turi turėti gyvą augimo pumpurą, sveiką stiebo pagrindą ir bent kelias šaknis. Labai mažos dalys įsitvirtina lėčiau ir yra jautresnės išdžiūvimui. Pjūvių paviršiams naudinga leisti trumpai apdžiūti vėsioje, nuo saulės apsaugotoje vietoje.

Padalyti augalai sodinami į šviežią, laidų substratą tokiame pačiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Iškart po sodinimo jų nereikia gausiai tręšti, nes pažeistos šaknys jautriai reaguoja į didelę druskų koncentraciją. Pirmosiomis savaitėmis svarbiausia palaikyti lengvą, tolygią drėgmę ir apsaugoti lapus nuo kaitros. Naujas augimas rodo, kad šaknynas pradėjo sėkmingai veikti.

Jeigu skrotelė turi labai mažai šaknų, ją galima laikinai įsodinti į nedidelį vazonėlį. Mažame inde lengviau kontroliuoti substrato drėgmę ir stebėti įsišaknijimą. Vazonėlis laikomas šviesioje vietoje be tiesioginės popietės saulės ir saugomas nuo ilgalaikio lietaus. Kai šaknys užpildo dalį indo ir prasideda stabilus lapų augimas, augalą galima perkelti į nuolatinę vietą.

Dauginimas sėklomis ir jaunų augalų priežiūra

Dauginant sėklomis galima gauti daug augalų, tačiau jų žiedų spalva ir forma gali skirtis nuo motininio kerelio. Sėklos renkamos tada, kai dėžutės subręsta, bet dar nespėja savaime atsiverti. Jos turi būti sausos, švarios ir be pelėsio požymių. Ilgai ir šiltai laikomos sėklos gali prarasti dalį daigumo, todėl geriausia sėti gana greitai.

Sėjai tinka sterilus, smulkus ir laidus substratas, kuriame nėra stambių nesusiskaidžiusių dalelių. Sėklos paskleidžiamos paviršiuje ir užberiamos tik labai plonu smulkaus smėlio ar substrato sluoksniu. Pasėlis sudrėkinamas smulkia vandens dulksna, kad sėklos nebūtų nuplautos į vieną vietą. Indas laikomas šviesiai, bet saugomas nuo tiesioginės saulės ir perkaitimo.

Dygimas gali būti netolygus, todėl pasėlio nereikia išmesti, jeigu pirmieji daigai pasirodo tik po ilgesnio laiko. Substratas turi išlikti lengvai drėgnas, tačiau jo paviršiuje neturi nuolat stovėti vandens plėvelė. Uždengtą indą būtina reguliariai vėdinti, kad nesusidarytų pernelyg drėgna aplinka. Pasirodžius daigams, uždangalas nuimamas palaipsniui, kad augalai priprastų prie sausesnio oro.

Jauni daigai pikuojami tada, kai juos jau galima saugiai paimti nepažeidžiant augimo centro. Kiekvienas augalėlis sodinamas į nedidelę atskirą vietą arba vazonėlį su laidžiu substratu. Pirmąjį sezoną jie saugomi nuo kaitrios saulės, išdžiūvimo ir stiprių liūčių. Žydėjimo gali tekti palaukti, tačiau lėtas ir tvirtas augimas yra svarbesnis už ankstyvą skatinimą trąšomis.