Ausytosios raktažolės šviesos poreikis

Ausytajai raktažolei reikia daug šviesos, tačiau ji nėra augalas, mėgstantis visą dieną trunkančią kaitrią saulę. Tinkamai parinktas apšvietimas lemia skrotelės kompaktiškumą, lapų spalvą, žiedynstiebių tvirtumą ir žydėjimo gausumą. Per giliame pavėsyje kerelis ištįsta ir menkai žydi, o per stiprioje saulėje lapai perkaista bei apdega. Geriausias rezultatas pasiekiamas derinant švelnią tiesioginę rytinę saulę su šviesia popietės paunksme.

Natūralios šviesos pasirinkimas lauke

Rytinė saulė ausytajai raktažolei ypač naudinga, nes suteikia pakankamai energijos neperkaitindama lapų. Ji taip pat greitai nudžiovina nakties rasą, todėl sumažėja grybelinių ligų pavojus. Po vidurdienio augalą turėtų pasiekti išsklaidyta šviesa arba lengvas šešėlis. Rytinė ar šiaurės rytų pastato pusė dažnai suteikia būtent tokias sąlygas.

Po lapuočiais augalais raktažolė gali gauti daug šviesos ankstyvą pavasarį, kol medžiai dar nesulapoję. Vasarą susiformavęs lajos šešėlis apsaugo ją nuo didžiausios kaitros. Vis dėlto labai tanki laja gali sulaikyti lietaus vandenį arba, priešingai, sukurti ilgai drėgną ir prastai vėdinamą aplinką. Todėl reikia įvertinti ne tik šešėlio stiprumą, bet ir oro judėjimą bei dirvos drėgmę.

Pietinėje vietoje augalą galima auginti tik tuomet, kai vidurdienį jį užstoja akmuo, siena ar kitas augalas. Atvirame pietiniame šlaite lapų temperatūra gali pakilti daug aukščiau už oro temperatūrą. Ypač greitai perkaista tamsūs vazonai ir sausas substrato paviršius. Tokiose sąlygose raktažolė užbaigia žydėjimą anksčiau ir dažniau patiria vasaros stresą.

Šiaurinė vieta gali būti tinkama, jeigu ji nėra tamsi ir uždara. Atviras dangus suteikia daug išsklaidytos šviesos net be tiesioginių saulės spindulių. Tačiau po tankia terasa, giliai po balkonu ar tarp aukštų sienų šviesos gali nepakakti. Tokiu atveju lapkočiai ir žiedynstiebiai ilgėja, o skrotelė praranda kompaktišką formą.

Apšvietimas vazonuose ir po priedanga

Vazoninius augalus lengva perkelti pagal sezono šviesos sąlygas. Ankstyvą pavasarį juos galima laikyti saulėčiau, nes oras ir pats substratas dar išlieka vėsūs. Artėjant vasarai indai perkeliami į vietą, kuri po pietų būna pavėsyje. Vietą reikia keisti palaipsniui, kad lapai spėtų prisitaikyti prie kitokio apšvietimo.

Po skaidriu stogeliu šviesos gali būti daug, tačiau kartu gali kauptis šiluma. Stiklas ar plastikas praleidžia saulės spindulius, o uždaroje erdvėje temperatūra pakyla labai greitai. Todėl šiltnamio durys ir orlaidės turi būti atidarytos, kai tik pasirodo stipresnė saulė. Paprastas šešėliavimo tinklas karščiausiu laikotarpiu gali apsaugoti lapus nuo nudegimų.

Auginant ant palangės geriausia rinktis rytinį arba šviesų šiaurinį langą. Pietinėje pusėje tarp augalo ir stiklo vasarą susidaro labai karšta oro zona. Vazoną galima atitraukti nuo lango arba naudoti lengvą užuolaidą, kuri išsklaido vidurdienio šviesą. Tamsiame kambario kampe net ir netoli lango augalui gali trūkti šviesos, ypač žiemą.

Papildomas apšvietimas gali būti naudingas tik vėsioje auginimo vietoje. Stipri lempa šiltame kambaryje nepakeičia augalui reikalingo žiemos ramybės laikotarpio. Šviesos šaltinis turi būti pastatytas taip, kad neįkaitintų lapų ir skatintų tolygų augimą. Per silpnai arba iš vieno šono apšviestas kerelis krypsta į šviesą ir formuojasi netaisyklingai.

Šviesos trūkumo ir pertekliaus požymiai

Šviesos trūkstantys lapai dažnai tampa didesni, plonesni ir šviesesni. Skrotelė praranda tankią formą, o atstumai tarp lapų pamatų gali padidėti. Žiedynstiebiai ištįsta, linksta į šviesos pusę ir išaugina mažiau žiedų. Tokį augalą reikia perkelti šviesiau palaipsniui, kad gležni lapai nenudegtų.

Per stipri saulė pirmiausia gali sukelti balkšvas, gelsvas ar rusvas dėmes ant labiausiai apšviestos lapų pusės. Pažeistos vietos vėliau išdžiūsta ir tampa panašios į popierių. Lapų kraštai gali susisukti, o visas kerelis vidurdienį prarasti stangrumą. Jeigu substratas drėgnas, papildomas laistymas problemos neišspręs, nes pagrindinė priežastis yra perkaitimas.

Staigus perkėlimas iš pavėsio į saulę yra ypač pavojingas. Lapai, susiformavę silpnesnėje šviesoje, neturi pakankamos apsaugos nuo intensyvaus spinduliavimo. Augalą reikia pratinti prie tiesioginės saulės pradedant nuo trumpo rytinio apšvietimo. Prisitaikymas turi vykti per kelias dienas ar savaites, priklausomai nuo oro sąlygų.

Šviesos poreikį reikia vertinti kartu su temperatūra ir drėgme. Ta pati saulė vėsią balandžio dieną gali būti naudinga, o karštą birželio popietę – žalinga. Sveikas kerelis turi kompaktišką formą, tvirtus lapus ir taisyklingus žiedynstiebius. Stebint šiuos požymius galima laiku koreguoti vietą dar prieš atsirandant negrįžtamiems nudegimams.