Ausytosios raktažolės ligos ir kenkėjai

Ausytoji raktažolė dažniausiai suserga ne dėl vieno atsitiktinio veiksnio, o dėl kelių nepalankių sąlygų derinio. Perteklinė drėgmė, silpna oro cirkuliacija, karštis ir per gausus tręšimas susilpnina audinius bei sudaro palankią aplinką ligų sukėlėjams. Kenkėjai taip pat greičiau plinta ant pertręštų, tankiai suaugusių ar kitų problemų nualintų kerelių. Reguliari apžiūra leidžia pastebėti pirmuosius požymius ir imtis veiksmų dar prieš pažeidimui išplintant visame augale.

Ligų ir kenkėjų prevencija

Svarbiausia prevencinė priemonė yra laidus substratas, kuriame šaknys gauna pakankamai oro. Net geros sudėties žemė tampa pavojinga, jeigu vazono drenažo angos užsikemša arba sodinimo vietoje kaupiasi vanduo. Augimo centro negalima užberti žeme ar storu mulčio sluoksniu. Skrotelės pagrindas turi likti švarus, gerai vėdinamas ir lengvai apžiūrimas.

Kerelius reikia sodinti tokiu atstumu, kad suaugusių augalų lapai nesudarytų tankios, nuolat drėgnos masės. Po lietaus arba laistymo lapai turi kuo greičiau nudžiūti. Šiltnamyje ar uždaroje verandoje būtinas reguliarus vėdinimas, ypač vėsiomis ir drėgnomis dienomis. Oro judėjimas neturi būti labai stiprus, tačiau stovintis oras sudaro idealias sąlygas grybelinėms ligoms.

Naujai įsigytą augalą verta kurį laiką laikyti atskirai nuo senos kolekcijos. Per šį laikotarpį galima pastebėti amarus, erkes, šaknų kenkėjus ar lėtai besivystančius puvinius. Naudoti vazonai ir įrankiai prieš kitą sodinimą turi būti išvalyti bei dezinfekuoti. Nešvarus peilis gali pernešti ligos sukėlėjus tiesiai į šviežią pjūvį.

Nuvytę žiedai, pageltę lapai ir kitos augalinės liekanos turi būti reguliariai pašalinami. Pūvanti organinė medžiaga sulaiko drėgmę ir tampa maisto šaltiniu įvairiems mikroorganizmams. Sergančių lapų nereikėtų dėti į kompostą, jeigu nėra aišku, kas sukėlė pažeidimą. Juos saugiau išnešti iš auginimo vietos ir tinkamai pašalinti.

Šaknų ir skrotelės puviniai

Šaknų puvinys dažniausiai prasideda ilgai užmirkusiame, prastai vėdinamame substrate. Augalas gali pradėti vysti net tada, kai žemė yra šlapia, nes pažeistos šaknys nebesugeba įsiurbti vandens. Lapai praranda standumą, o skrotelė gali lengvai atsiskirti nuo šaknyno. Patamsėjusios, minkštos ir nemaloniai kvepiančios šaknys rodo pažengusį irimą.

Pastebėjus problemą, augalą reikia nedelsiant išimti iš šlapio substrato. Visos minkštos ir patamsėjusios šaknys nupjaunamos švariu, aštriu įrankiu iki sveiko audinio. Likusi dalis trumpai apdžiovinama ir sodinama į šviežią, labai laidų mišinį. Po persodinimo laistoma itin saikingai, kol pasirodo naujo įsišaknijimo požymių.

Skrotelės puvinys dažnai prasideda centre arba ties lapų pagrindais. Pažeisti audiniai tampa vandeningi, rusvi ir lengvai atsiskiria palietus. Tokį puvinį gali paskatinti vanduo, nuolat užsilaikantis tarp lapų, arba per giliai pasodintas augalas. Ligai išplitus į pagrindinį augimo tašką, visą kerelį išgelbėti būna sunku.

Jeigu kerelis turi kelias skroteles, kartais galima išsaugoti dar nepažeistas jo dalis. Sveika dalis atskiriama gerokai toliau nuo matomos puvinio ribos ir pasodinama į švarų substratą. Įrankis po kiekvieno pjūvio dezinfekuojamas, kad užkratas nebūtų perneštas. Seną žemę ir stipriai pažeistas augalo dalis reikia pašalinti, o vazoną kruopščiai išplauti.

Lapų dėmėtligės ir pilkasis puvinys

Lapų dėmėtligės pasireiškia įvairaus dydžio rusvomis, pilkšvomis ar gelsvu pakraščiu apsuptomis dėmėmis. Pažeidimai dažniausiai plinta drėgnu oru, kai lapai ilgai lieka šlapi. Tanki skrotelė ir prastas vėdinimas dar labiau pagreitina ligos vystymąsi. Pirmiausia reikia pašalinti stipriai pažeistus lapus ir pataisyti auginimo sąlygas.

Laistant būtina vengti lapų šlapinimo, ypač vakare ar vėsiomis dienomis. Augalą reikia laikyti taip, kad ryto saulė arba lengvas oro judėjimas greitai nudžiovintų rasą. Pažeistų lapų šalinimas sumažina ligos sukėlėjų kiekį, tačiau negali pakeisti netinkamo mikroklimato. Jeigu drėgmė ir toliau užsilaiko, naujos dėmės atsiras net ant neseniai išaugusių lapų.

Pilkasis puvinys dažnai pirmiausia pažeidžia senstančius žiedus, žiedynstiebius ir minkštus lapų audinius. Ant pažeistų vietų gali susidaryti pilka, dulkėta sporų masė. Užkrėstos dalys turi būti pašalintos atsargiai, kad sporos nebūtų išbarstytos ant kitų augalų. Po valymo reikia pagerinti vėdinimą ir sumažinti perteklinę drėgmę.

Cheminės ar biologinės apsaugos priemonės veiksmingiausios tik kartu su tinkama priežiūra. Preparatas negali išdžiovinti užmirkusios dirvos ar suteikti šaknims trūkstamo oro. Prieš naudojant bet kokią priemonę būtina patikimai nustatyti problemos pobūdį ir laikytis etiketėje pateiktų reikalavimų. Nedidelėje kolekcijoje ankstyvas pažeistų audinių pašalinimas dažnai būna svarbiausia kontrolės priemonė.

Dažniausi gyvūniniai kenkėjai

Amarai dažniausiai telkiasi ant jaunų lapų, pumpurų ir žiedynstiebių. Jie siurbia augalo sultis, todėl naujas augimas gali deformuotis, o pumpurai prasčiau skleistis. Lipnios išskyros ant lapų yra vienas lengviausiai pastebimų užkrėtimo požymių. Nedidelę koloniją galima nuplauti vandeniu arba pašalinti rankomis, saugant skrotelės centrą nuo užmirkimo.

Šliužai ir sraigės dažniausiai maitinasi naktį arba drėgnu oru. Jie išgraužia netaisyklingas skyles lapuose, pažeidžia žiedus ir kartais sunaikina jaunus augimo pumpurus. Gleivių pėdsakai padeda atskirti jų padarytą žalą nuo vabzdžių pažeidimų. Aplink augalus reikia šalinti slėptuves, o kenkėjus reguliariai surinkti vakare arba anksti ryte.

Vazonuose kartais apsigyvena šaknų pažeidimus sukeliantys kenkėjai, kurių lervos minta smulkiomis šaknimis. Antžeminė dalis pradeda lėtai silpti, nors laistymas ir apšvietimas atrodo tinkami. Išėmus augalą galima pastebėti apgraužtas šaknis arba substrate esančias lervas. Užkrėstą žemę reikia pakeisti, o vazoną ir augalo šaknis kruopščiai apžiūrėti.

Sausame ir karštame ore ant lapų gali išplisti erkės. Jos palieka smulkius šviesius taškelius, bronzinį atspalvį arba plonus voratinklius lapų pažastyse. Augalą reikia atskirti nuo kitų kerelių ir apžiūrėti lapų apačią. Kontrolės priemonės kartojamos pagal pasirinkto preparato naudojimo taisykles, nes vienkartinis apdorojimas dažnai nesunaikina visų vystymosi stadijų.

Pažeisto augalo gelbėjimas ir stebėjimas

Pirmiausia reikia atskirti sergantį arba kenkėjų apniktą augalą nuo sveikų kerelių. Izoliavimas sumažina plitimo pavojų ir leidžia tiksliau stebėti gydymo rezultatus. Prieš imantis veiksmų verta apžiūrėti lapus iš abiejų pusių, skrotelės centrą, šaknų kaklelį ir substratą. Vien tik matomo lapo pažeidimo pašalinimas gali nepadėti, jeigu tikroji problema yra šaknyse.

Po valymo augalui reikia sudaryti stabilias, bet ne pernelyg šiltas sąlygas. Negalima jo statyti tiesioginėje saulėje tikintis, kad kaitra sunaikins ligos sukėlėjus. Nusilpę lapai tokioje vietoje greitai apdega, o šaknys dar labiau praranda gebėjimą aprūpinti augalą vandeniu. Šviesi paunksmė ir geras oro judėjimas paprastai yra saugesni.

Gydymo metu tręšimą dažniausiai verta sustabdyti. Pažeistos šaknys sunkiau įsisavina maisto medžiagas, todėl trąšų druskos gali kauptis substrate. Naujas sveikas lapas arba šaknų augimas yra patikimesnis atsigavimo požymis negu laikinas senųjų lapų stangrumo pagerėjimas. Prie įprasto maitinimo grįžtama tik tada, kai augalas akivaizdžiai pradeda augti.

Išgelbėtas kerelis dar kelias savaites turi būti reguliariai tikrinamas. Kai kurie kenkėjai išsirita iš anksčiau padėtų kiaušinėlių, o puvinys gali atsinaujinti likusiuose pažeistuose audiniuose. Laistymo ir apšvietimo režimą reikia keisti palaipsniui, nes staigūs pokyčiai sukelia papildomą stresą. Tik visiškai stabilizavus augalo būklę jį galima grąžinti šalia kitų raktažolių.