Čilinio gravilato žiemojimas ir apsauga šaltuoju laikotarpiu

Čilinis gravilatas yra gana atsparus šalčiui, tačiau jo sėkmingą žiemojimą dažnai lemia ne žemiausia oro temperatūra, o dirvos būklė. Šaknims ypač pavojingas žiemos drėgmės perteklius, dažnas įšalimas ir atšilimas bei ilgai užsistovintis tirpsmo vanduo. Tinkamai paruoštas keras daugeliu atvejų peržiemoja be sudėtingos dangos. Daugiau dėmesio reikia skirti jauniems, rudenį pasodintiems ir vazonuose auginamiems augalams.

Rudeninis augalo paruošimas ramybės laikotarpiui

Rudenį nereikėtų skubėti nupjauti visų dar žalių lapų. Kol lapija sveika, ji tęsia fotosintezę ir kaupia maisto medžiagas šaknyse. Šios atsargos padeda augalui pradėti augimą kitą pavasarį. Pašalinami tik pageltę, dėmėti, pūvantys arba ant žemės gulintys lapai.

Nužydėjusius žiedynstiebius geriausia nupjauti iki lapų skrotelės. Jie nebeturi dekoratyvinės vertės ir drėgnu oru gali pradėti irti. Jeigu norima surinkti sėklas, keli sveiki vaisynai paliekami iki visiško subrendimo. Likusius verta pašalinti, kad augalas neeikvotų energijos nereikalingam sėklų brandinimui.

Vėlyvą vasarą ir rudenį negalima naudoti daug azoto turinčių trąšų. Jos skatina minkštų jaunų lapų augimą, kuris nespėja sukietėti iki šalnų. Rudenį svarbiau palaikyti gerą dirvos struktūrą ir neperlaistyti augalo. Maisto medžiagomis turtingoje žemėje papildomas tręšimas šiuo metu paprastai nereikalingas.

Jeigu ruduo labai sausas, prieš įšąlant žemei gravilatą reikia palaistyti. Drėgna dirva aplink šaknis atvėsta lėčiau ir padeda išvengti fiziologinės sausros. Tačiau laistoma tik tada, kai vanduo gali laisvai nutekėti. Jau permirkusioje žemėje papildomas vanduo padidina puvinio ir šalčio pažeidimų riziką.

Grunte augančių kerų apsauga

Suaugusiam, gerai įsišaknijusiam čiliniam gravilatui dažniausiai nereikia storos žieminės dangos. Kur kas svarbiau, kad šaknų zona nebūtų užmirkusi. Jeigu lysvė yra žemoje vietoje, rudenį reikėtų pasirūpinti vandens nutekėjimu. Prireikus aplink augalą galima suformuoti nedidelį nuolydį, kad tirpsmo vanduo nesikauptų prie kero.

Jaunus augalus naudinga mulčiuoti plonu purios organinės medžiagos sluoksniu. Tam tinka sausi lapai, smulkinta žievė arba lengvas kompostas. Mulčias stabilizuoja dirvos temperatūrą ir sumažina šaknų kilnojimąsi per atlydžius. Jo negalima supilti ant lapų skrotelės centro, nes drėgnas augalo pagrindas gali pradėti pūti.

Labai atvirose vietose augalą galima pridengti eglišakėmis arba laidžia sodo danga. Tokia apsauga sulaiko dalį sniego ir sumažina šalto vėjo poveikį. Sandari plėvelė netinka, nes po ja kaupiasi kondensatas ir trūksta oro. Danga turi būti lengva ir neturi prispausti lapų prie šlapios žemės.

Storas, natūraliai susikaupęs sniego sluoksnis paprastai yra naudinga izoliacija. Problemos kyla tada, kai sniegas dažnai tirpsta, o vanduo negali nutekėti. Aplink augalą susidariusią ledo plutą galima atsargiai suskaldyti, nepažeidžiant kero. Žiemą nereikėtų vaikščioti tiesiai virš augalo, nes suslėgtas sniegas ir dirva blogina oro patekimą.

Vazonuose auginamų augalų žiemojimas

Vazone augančio gravilato šaknys yra mažiau apsaugotos nuo šalčio negu augančio grunte. Nedidelis substrato tūris greitai įšąla ir taip pat greitai atšyla. Tokie temperatūrų svyravimai gali pažeisti smulkiąsias šaknis. Todėl indą geriausia perkelti į nuo vėjo ir žiemos saulės apsaugotą vietą.

Vazoną galima pastatyti prie šiaurinės ar rytinės pastato sienos. Indo šonus verta apvynioti džiuto audiniu, izoliacine sodo medžiaga arba keliais sluoksniais gofruoto kartono. Dugnas neturi stovėti tiesiai ant šalto betono, todėl po juo padedama medinė lenta arba izoliacinė plokštė. Drenažo angos turi likti atviros, kad tirpsmo vanduo laisvai ištekėtų.

Substratas žiemą neturi būti nuolat šlapias, tačiau negali visiškai išdžiūti. Nešaltomis dienomis drėgmę reikia patikrinti ir prireikus įpilti nedidelį kiekį vandens. Laistyti negalima, kai žemė įšalusi arba artėja stiprus šaltis. Vandens perteklius šaltame vazone yra viena dažniausių šaknų žūties priežasčių.

Mažus vazonus galima įkasti į dirvą kartu su visu indu. Aplink esanti žemė apsaugo šaknis nuo staigių temperatūros pokyčių. Kita galimybė yra augalą laikyti nešildomoje, šviesioje ir vėsioje patalpoje, kur temperatūra išlieka arti nulio. Šilta gyvenamoji patalpa netinka, nes augalas nepradeda normalaus ramybės laikotarpio ir nusilpsta.

Pavasarinis dangos nuėmimas ir kero atkūrimas

Pavasarį žieminė danga nuimama palaipsniui. Per anksti visiškai atidengtas augalas gali nukentėti nuo stiprios saulės ir naktinių šalnų. Per ilgai palikta danga sulaiko drėgmę ir skatina pelėsį. Geriausia pasirinkti apsiniaukusią, bet sausą dieną, kai žemė jau pradeda atšilti.

Po žiemos pašalinami visi minkšti, pajuodę ir aiškiai negyvi lapai. Gyvos augalo dalys dažnai slepiasi kero centre, todėl nereikėtų skubėti iškasti iš pirmo žvilgsnio apmirusio augalo. Kartais nauji ūgliai pasirodo tik dirvai pakankamai sušilus. Pjaunant būtina naudoti švarų įrankį, kad į žaizdas nepatektų infekcija.

Jeigu keras dėl šalčio kilnojimo pakilo virš dirvos, jį reikia atsargiai prispausti atgal. Aplink šaknis papildoma purios žemės, tačiau lapų skrotelės centras neužberiamas. Po šio darbo augalas lengvai palaistomas. Stipriai tręšti dar nepradėjus aktyviam augimui nereikėtų.

Pasirodžius naujiems lapams galima įvertinti tikrąją augalo būklę. Silpnam kerui naudinga nedidelė komposto porcija ir pastovus, saikingas drėkinimas. Jeigu dalis kero išpuvo, sveikos išorinės dalys gali būti atskirtos ir persodintos. Laiku sutvarkytas gravilatas paprastai greitai atsigauna ir dar tą patį sezoną gali suformuoti žiedynstiebius.