Muilinės gubojos sodinimas ir patikimas dauginimas sode

Muilinės gubojos sodinimo sėkmė daugiausia priklauso nuo tinkamai parinktos nuolatinės vietos. Augalas išaugina gilią pagrindinę šaknį, todėl vėlesnis persodinimas gali būti sudėtingas ir ne visada sėkmingas. Dirva turi būti laidi, o šaknies kaklelis negali atsidurti gilioje, vandenį kaupiančioje duobėje. Dauginimo būdą verta pasirinkti pagal tai, ar svarbu išsaugoti konkrečios veislės savybes, ar norima užauginti daugiau paprastų daigų.

Sodinimo vietos ir dirvos paruošimas

Muilinei gubojai reikėtų parinkti atvirą ir didžiąją dienos dalį saulėtą vietą. Šalia neturėtų augti agresyviai plintantys daugiamečiai augalai, galintys užgožti jauną daigą. Aukštaūgėms veislėms paliekama pakankamai erdvės, kad oras galėtų laisvai judėti tarp kerų. Per tankiai pasodinti augalai prasčiau žydi ir po lietaus ilgiau išlieka drėgni.

Dirvos paruošimas pradedamas nuo jos struktūros įvertinimo. Lengvą priesmėlį dažniausiai pakanka papildyti nedideliu kiekiu subrendusio komposto. Sunkiam priemoliui ar moliui reikia daugiau mineralinių priedų, pavyzdžiui, žvyro arba rupaus smėlio. Vien smulkaus smėlio įmaišymas į labai molingą žemę ne visada pagerina laidumą, todėl svarbu sukurti trupininę struktūrą.

Sodinimo vieta turėtų būti paruošta platesniame plote, o ne tik nedidelėje duobėje. Taip šaknys lengviau pereina iš pagerintos žemės į aplinkinį gruntą. Jeigu išpurenama tik siaura duobė, jos kraštuose gali kauptis vanduo. Ypač pavojinga sodinti žemiausioje sklypo vietoje, kur po lietaus susidaro balos.

Šviežio mėšlo ar didelio kiekio stiprių trąšų sodinimo metu naudoti nereikėtų. Per didelė maisto medžiagų koncentracija gali pažeisti jaunas šaknis ir skatinti pernelyg minkštų ūglių augimą. Pakanka nedidelio kiekio gerai suirusio komposto, tolygiai sumaišyto su žeme. Jei dirva jau derlinga, papildoma organinė medžiaga gali būti visai nereikalinga.

Taisyklinga daigo sodinimo technika

Konteineryje užaugintą daigą prieš sodinimą reikia gerai palaistyti. Drėgnas šaknų gumulas lengviau išsiima ir mažiau byra. Augalas iš vazono iškeliamas laikant už gumulo, o ne traukiant už stiebų. Jei šaknys stipriai apsivijusios aplink vazono kraštus, jas galima labai atsargiai atlaisvinti pirštais.

Sodinimo duobė kasama šiek tiek platesnė už šaknų gumulą, tačiau ne per gili. Daigas įstatomas taip, kad jo šaknies kaklelis liktų tokiame pačiame aukštyje, kaip augo vazone. Per giliai pasodintas augalas gali pradėti pūti ties stiebų pagrindu. Per aukštai paliktas gumulas greitai išdžiūsta ir prasčiau susijungia su aplinkine dirva.

Užpylus duobę žeme, ji lengvai prispaudžiama rankomis. Stipriai mindyti nereikia, nes suslėgta dirva prasčiau praleidžia orą ir vandenį. Pasodinus augalas palaistomas, kad aplink šaknis neliktų didelių oro tarpų. Jei žemė po laistymo nusėda, jos papildoma iki pradinio lygio.

Pirmosiomis savaitėmis reikia stebėti, kad šaknų gumulas visiškai neišdžiūtų. Tačiau nuolat šlapia žemė taip pat nėra tinkama, todėl laistymo dažnis derinamas prie oro ir dirvos savybių. Aukštą daigą galima laikinai pririšti prie plonos atramos. Kai šaknys įsitvirtina ir augalas pradeda aktyviai augti, laistymo intervalai palaipsniui ilginami.

Dauginimas sėklomis

Dauginimas sėklomis tinka tada, kai nereikia tiksliai išsaugoti pasirinktos veislės žiedų formos ar spalvos. Iš dekoratyvinių veislių surinkti palikuonys gali skirtis nuo motininio augalo. Kai kurie daigai užaugina paprastesnius, retesnius arba kitokio atspalvio žiedus. Vis dėlto šis būdas leidžia nebrangiai išauginti daug stiprių augalų.

Sėklos sėjamos pavasarį į purų ir sterilų sėjos substratą. Jos užberiamos labai plonu žemės arba smulkaus vermikulito sluoksniu. Substratas drėkinamas švelnia vandens srove, kad sėklos nebūtų išplautos į vieną vietą. Indas laikomas šviesiai, tačiau iki sudygimo saugomas nuo kaitrios vidurdienio saulės.

Dygimo metu svarbu palaikyti tolygią, bet ne perteklinę drėgmę. Nuolat užmirkęs substratas skatina daigų pašaknio ligas ir pelėsio susidarymą. Pasirodžius daigams, dangtis arba plėvelė palaipsniui nuimami, kad pagerėtų oro judėjimas. Daigams reikia daug šviesos, nes jos trūkstant stiebeliai greitai ištįsta.

Kai daigai išaugina kelis tikruosius lapelius, juos galima atsargiai persodinti į atskirus vazonėlius. Šaknys tuo metu dar gležnos, todėl augalas keliamas su nedideliu substrato gumulėliu. Prieš sodinimą lauke daigai palaipsniui grūdinami, kasdien vis ilgiau laikant juos lauko sąlygomis. Į nuolatinę vietą jie perkeliami praėjus stiprių šalnų pavojui.

Vegetatyvinis dauginimas ir veislių išsaugojimas

Norint išlaikyti konkrečios veislės savybes, patikimesnis yra vegetatyvinis dauginimas. Dažniausiai tam naudojami jauni, dar nesumedėję ūgliai. Jie pjaunami pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje, kai aktyviai auga, bet dar nėra pradėję žydėti. Sveikas motininis augalas turi būti be ligų ir kenkėjų požymių.

Auginys pjaunamas švariu ir aštriu peiliu tiesiai po lapo mazgu. Apatiniai lapai pašalinami, o viršutiniai paliekami, kad galėtų vykti fotosintezė. Auginys įstatomas į laidų, mažai maistingą substratą, sudarytą iš durpinės medžiagos ir mineralinių priedų. Per daug derlinga žemė šiuo etapu nepadeda šaknims formuotis.

Įsišaknijimo metu aplink auginius palaikoma didesnė oro drėgmė, tačiau lapai neturi nuolat būti šlapi. Indą galima pridengti skaidriu gaubtu ir kasdien trumpai vėdinti. Substratas turi išlikti vos drėgnas, bet ne permirkęs. Kai pasirodo naujas augimas ir auginys tvirtai laikosi žemėje, priedanga palaipsniui nuimama.

Seno kero dalijimas galimas, tačiau dėl gilios pagrindinės šaknies tai nėra pats saugiausias dauginimo būdas. Dalijant dažnai pažeidžiama didelė šaknies dalis, todėl augalas ilgai atsigauna arba visai neprigyja. Jei tokio darbo išvengti neįmanoma, jis atliekamas anksti pavasarį ir paliekama kuo daugiau sveikų šaknų. Vertingas veisles praktiškiau iš anksto padauginti auginiais, o ne rizikuoti visu senu keru.