Muilinės gubojos paruošimas žiemai ir saugus žiemojimas

Muilinė guboja yra daugiametis augalas, galintis sėkmingai peržiemoti atvirame grunte, jeigu jos šaknys nepatiria ilgalaikio užmirkimo. Žiemą pavojų kelia ne vien žema temperatūra, bet ir dažni atlydžiai, stovintis vanduo bei besikartojantis dirvos užšalimas. Tinkamas pasiruošimas prasideda dar vasaros pabaigoje, kai palaipsniui stabdomas intensyvus tręšimas. Augalo nereikėtų šiltai uždengti per anksti, nes po tankia danga gali kauptis drėgmė ir pradėti pūti stiebų pagrindas.

Rudeninis augalo paruošimas

Vasaros pabaigoje nutraukiamas tręšimas azoto turtingomis trąšomis. Azotas skatina jaunų, minkštų ūglių augimą, kurie iki šalčių nespėja sumedėti ir subręsti. Tokie audiniai lengviau pažeidžiami pirmųjų stipresnių šalnų. Rudenį augalui svarbiau natūraliai užbaigti vegetaciją negu išauginti naują lapiją.

Nužydėję žiedynai gali būti pašalinami, jei nenorima sėklų ir savaiminio pasisėjimo. Tai ypač svarbu vietose, kur augalas galėtų išplisti už prižiūrimo gėlyno ribų. Jeigu sausi žiedynai paliekami dekoratyvumui, juos reikia tvirtai prilaikyti, kad žiemos vėjas neišlaužytų viso kero. Sėklų subrandinimas nėra būtinas sėkmingam žiemojimui.

Laistymas rudenį priklauso nuo kritulių kiekio. Jei sezonas lietingas, papildomo vandens visiškai nereikia. Per ilgą sausą laikotarpį augalą galima palaistyti, kol dirva dar neįšalusi. Tačiau žemė neturi būti permirkusi prieš prasidedant šalčiams.

Nukritę lapai ir kitos drėgmę kaupiančios liekanos pašalinamos nuo kero pagrindo. Tanki organinė masė gali sulipti ir sudaryti šlapią sluoksnį, po kuriuo trūksta oro. Dirvos paviršius turi likti laidus ir neužspaustas. Jei naudojamas mulčias, jis laikomas atokiau nuo šaknies kaklelio.

Žiemojimas atvirame grunte

Gerai įsitvirtinusi muilinė guboja paprastai žiemoja be storos apsauginės dangos. Lengvoje, laidžioje žemėje jos šaknys išlieka saugesnės negu sunkioje ir šlapioje dirvoje. Natūrali sniego danga padeda sušvelninti temperatūros svyravimus. Didesnė problema kyla tada, kai sniegas tirpsta, o vanduo negali nutekėti.

Stiebus galima nukirpti vėlyvą rudenį arba palikti iki pavasario. Palikti sausi stiebai sulaiko dalį sniego ir pažymi augalo vietą, todėl ankstyvą pavasarį jis netyčia nesumindomas. Tačiau labai aukštus ir vėjo blaškomus stiebus geriau sutrumpinti. Kirpimas atliekamas tik tada, kai jie visiškai nudžiūsta.

Jauną, tais pačiais metais pasodintą augalą galima apsaugoti lengvu eglišakių sluoksniu. Tokia danga sumažina staigius temperatūros pokyčius, bet neužspaudžia augalo ir praleidžia orą. Tanki plastikinė plėvelė tam netinka, nes po ja kaupiasi kondensatas. Uždengti geriausia tik pradėjus šalti žemei.

Šlapiuose sklypuose didžiausią naudą duoda ne papildomas apklotas, o vandens nutekėjimo pagerinimas. Aplink kerą galima suformuoti nežymų nuolydį, kad tirpsmo vanduo tekėtų nuo augalo. Mineralinio mulčio sluoksnis padeda išlaikyti purų paviršių. Jeigu vanduo nuolat telkšo, augalą saugiau auginti pakeltoje lysvėje.

Vazonuose auginamų augalų žiemojimas

Vazone augančios muilinės gubojos šaknys šalčiui jautresnės, nes jas saugo tik plonas substrato ir indo sienelių sluoksnis. Nedidelis vazonas greitai peršąla iš visų pusių. Todėl indą geriausia perkelti į nuo vėjo apsaugotą vietą. Jį taip pat galima įleisti į žemę iki krašto.

Jeigu vazono neįmanoma įkasti, jo šonus galima apšiltinti orui laidžia medžiaga. Apsauga neturi uždengti drenažo angų, nes tirpsmo vanduo privalo laisvai ištekėti. Indas pastatomas ant medinių lentelių arba kito pagrindo, kad neprišaltų prie šlapios dangos. Po vazonu neturėtų susidaryti vandens telkinys.

Žiemą substratas negali būti nuolat šlapias, tačiau visiškai perdžiūti taip pat neturėtų. Nešildomoje, nuo kritulių apsaugotoje vietoje drėgmė tikrinama per atlydžius. Jei substratas sausas ir neužšalęs, įpilamas nedidelis kiekis vandens. Šaltu metu gausiai laistyti negalima.

Šildomas kambarys muilinei gubojai žiemoti nėra tinkamas. Šilumoje augalas gali per anksti pradėti augti, nors jam trūks natūralios šviesos. Nauji ūgliai bus silpni, ištįsę ir jautrūs vėlesniam perkėlimui į lauką. Geriau rinktis vėsią, nešildomą ir gerai vėdinamą patalpą.

Pavasarinis atidengimas ir būklės įvertinimas

Pavasarį apsauginė danga nuimama palaipsniui. Per ilgai paliktos eglišakės ar kita medžiaga gali palaikyti drėgmę ir trukdyti naujiems ūgliams. Danga pašalinama, kai stipriausių šalčių tikimybė sumažėja, tačiau žemė dar nėra visiškai įšilusi. Debesuota diena šiam darbui tinkamesnė už ryškiai saulėtą.

Pernykščiai stiebai nukerpami beveik iki žemės, paliekant nepažeistus naujus pumpurus. Sekatorius turi būti švarus, nes pavasarį audiniai yra jautrūs infekcijoms. Kero viduje pašalinamos sudrėkusios ir pradėjusios pūti liekanos. Po darbo žemė lengvai nuvaloma nuo augalo kaklelio.

Ne visi ūgliai pasirodo vienu metu, todėl nereikėtų per anksti nuspręsti, kad augalas žuvo. Šalta dirva gali kelioms savaitėms atidėti vegetacijos pradžią. Gyvybingumą galima įvertinti pagal šaknies kaklelio tvirtumą ir atsirandančius mažus pumpurus. Minkšti, patamsėję ir nemaloniai kvepiantys audiniai rodo puvinį.

Prasidėjus augimui, laistymas atnaujinamas saikingai. Trąšos naudojamos tik tada, kai matyti aktyvūs nauji ūgliai ir dirva jau sušilusi. Per ankstyvas maitinimas neveikiančioms šaknims naudos neduoda. Sėkmingai peržiemojęs keras greitai sustiprėja ir pavasario pabaigoje pradeda intensyviai šakotis.