Cinerarijos sodinimas ir dauginimas namų sąlygomis

Cinerarijos sodinimas reikalauja atidžiai parinkto substrato, tinkamo vazono ir saikingo darbo su jautriomis šaknimis. Augalas nemėgsta ilgalaikio užmirkimo, tačiau taip pat greitai nukenčia, kai žemė visiškai išdžiūsta. Dauginant sėklomis svarbiausi tampa šviesa, tolygi drėgmė ir gana vėsi temperatūra. Kruopščiai laikantis šių principų galima užauginti kompaktiškus, gausiai žydinčius augalus.

Vazono ir substrato paruošimas

Cinerarijai sodinti geriausiai tinka ne per gilus, tačiau pakankamai platus vazonas. Jo dugne turi būti drenažo angos, leidžiančios vandens pertekliui greitai pasišalinti. Jei naudojamas dekoratyvinis indas be angų, į jį reikia įstatyti atskirą plastikinį vazoną. Po kiekvieno laistymo dekoratyviniame inde susikaupusį vandenį būtina išpilti.

Substratas turėtų būti silpnai rūgštus arba artimas neutraliam, purus ir gerai laidus orui. Tinka kokybiška universali žemė, sumaišyta su perlitu, smulkiu keramzitu arba rupiu nuplautu smėliu. Organinių medžiagų turi pakakti drėgmei išlaikyti, tačiau mišinys neturi suslūgti į tankią masę. Suspaustame substrate smulkios cinerarijos šaknys gauna per mažai deguonies ir tampa jautrios puviniui.

Prieš sodinant naudotą vazoną būtina kruopščiai išplauti ir dezinfekuoti. Ant jo sienelių gali būti likusių grybų sporų, kenkėjų kiaušinėlių ar mineralinių druskų. Naują substratą patartina naudoti iš sandarios pakuotės, ypač auginant jaunus daigus. Sodo žemė kambarinėms cinerarijoms dažniausiai netinka, nes ji gali būti per sunki ir užkrėsta ligų sukėlėjais.

Drenažinis sluoksnis vazono dugne nėra privalomas, jei substratas laidus, o angos neužsikimšusios. Vis dėlto keli centimetrai stambesnio keramzito gali padėti išlaikyti laisvą vandens nutekėjimą. Svarbiausia nepamiršti, kad drenažas neapsaugo nuo perlaistymo, jei vazonas nuolat stovi vandenyje. Laistymo įpročiai išlieka svarbesni už bet kokį dugno užpildą.

Persodinimas į nuolatinį vazoną

Jauną cinerariją geriausia persodinti tuomet, kai jos šaknys jau gerai apraizgiusios turimą žemės gumulą. Per anksti perkeltas silpnas daigas gali sunkiau prisitaikyti ir lėčiau augti. Per ilgai laikant mažame inde šaknys susisuka, o substratas pradeda labai greitai išdžiūti. Tinkamas laikas nustatomas apžiūrėjus drenažo angas ir įvertinus augimo tempą.

Prieš persodinimą augalą reikia lengvai palaistyti, kad žemės gumulas būtų drėgnas, bet ne šlapias. Vazonas atsargiai suspaudžiamas, o augalas išimamas laikant už gumulo, ne už stiebų. Sveikos šaknys paprastai būna šviesios, elastingos ir neturi nemalonaus kvapo. Pajuodusios, gleivėtos ar tuščiavidurės šaknys pašalinamos švariomis žirklėmis.

Cinerarija sodinama tokiame pačiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Per giliai užpylus šaknų kaklelį, jo audiniai gali pradėti pūti. Substratas aplink gumulą beriamas palaipsniui ir tik lengvai prispaudžiamas pirštais. Stipriai suspausta žemė praranda oro tarpus ir lėčiau praleidžia vandens perteklių.

Po persodinimo augalas saikingai palaistomas ir kelioms dienoms apsaugomas nuo intensyvios saulės. Pirmą savaitę tręšti nereikia, nes pažeistoms šaknims koncentruotos mineralinės medžiagos gali būti žalingos. Šiuo laikotarpiu svarbu palaikyti tolygią, bet ne per didelę substrato drėgmę. Naujas augimas rodo, kad cinerarija sėkmingai įsišaknijo ir prisitaikė prie vazono.

Dauginimas sėklomis

Cinerarijos dažniausiai dauginamos sėklomis, nes vegetatyvinis dauginimas namuose ne visada būna patikimas. Sėjos laiką reikia pasirinkti atsižvelgiant į norimą žydėjimo laikotarpį, nes nuo sėjos iki žiedų praeina keli mėnesiai. Dažnai sėjama nuo pavasario pabaigos iki vasaros vidurio, kad augalai žydėtų vėsesniu sezonu. Tikslus vystymosi greitis priklauso nuo veislės, temperatūros ir apšvietimo.

Sėklos yra smulkios, todėl jos paskleidžiamos ant sudrėkinto, smulkios struktūros substrato paviršiaus. Jų nereikėtų užberti storu žemės sluoksniu, nes dygimui reikalinga šviesa. Sėklas galima tik švelniai prispausti prie paviršiaus arba užbarstyti vos pastebimu vermikulito sluoksniu. Indas pridengiamas skaidriu dangteliu, kuris padeda palaikyti vienodą drėgmę.

Dygimo laikotarpiu substratas drėkinamas smulkia dulksna arba vanduo pilamas į padėklą. Stipri vandens srovė gali nuplauti sėklas į vieną vietą arba įspausti jas per giliai. Palanki temperatūra paprastai yra vidutinė, maždaug 18–20 °C, tačiau nereikėtų laikyti sėjos indo ant karšto radiatoriaus. Kasdien trumpam nuimamas dangtelis, kad pasišalintų kondensatas ir atsinaujintų oras.

Sudygus daigams reikia daug išsklaidytos šviesos ir kiek vėsesnės aplinkos. Per šiltai ir tamsiai laikomi daigai greitai ištįsta, jų stiebai tampa ploni ir lengvai išgula. Kai susiformuoja keli tikrieji lapeliai, augalus galima atsargiai išpikuoti į atskirus mažus vazonėlius. Daigai keliami už lapelio, o ne už trapios stiebo dalies.

Jaunų augalų priežiūra

Išpikuoti daigai pirmosiomis dienomis turi būti saugomi nuo tiesioginės saulės. Jų šaknys dar silpnos, todėl lapai gali prarasti daugiau vandens, nei augalas pajėgia pasisavinti. Šviesi, vėsi ir nuo skersvėjų apsaugota vieta padeda greičiau atsinaujinti augimui. Per didelė šiluma skatina ištįsimą ir mažina būsimo augalo kompaktiškumą.

Substratas jaunuose vazonuose turi būti tolygiai drėgnas. Kadangi žemės tūris mažas, ji gali išdžiūti daug greičiau nei suaugusio augalo vazone. Vis dėlto nuolat permirkusi terpė skatina daigų pašaknio puvinį. Laistyti geriausia mažomis porcijomis, reguliariai tikrinant drėgmę.

Silpnai tręšti galima pradėti tada, kai daigai aiškiai prigyja ir išaugina naujus lapus. Naudojamas labai praskiestas, subalansuotas trąšų tirpalas, skirtas jauniems arba žydintiems augalams. Per didelė koncentracija nudegina šaknų galiukus ir stabdo augimą. Geriau tręšti rečiau bei silpniau, negu bandyti greitai paskatinti vystymąsi stipriomis dozėmis.

Augant cinerarijoms svarbu palaipsniui didinti atstumą tarp vazonų. Susispaudę lapai blogai vėdinasi, todėl didėja grybelinių ligų rizika. Tolygiai apšviečiami augalai išauga taisyklingesnės formos ir nesvyra į vieną pusę. Vazonus galima retkarčiais pasukti, tačiau prasidėjus pumpurų formavimuisi aplinkos sąlygas geriau išlaikyti kuo pastovesnes.