Cinerarijos ligos ir pavojingiausi kenkėjai

Cinerarijos ligos dažniausiai išplinta tada, kai augalas laikomas per šiltai, per drėgnai arba prastai vėdinamoje vietoje. Minkšti lapai ir tanki lapija sudaro palankias sąlygas grybams, o sultingi jauni ūgliai vilioja amarus, baltasparnius bei kitus siurbiančius kenkėjus. Ankstyva diagnostika yra ypač svarbi, nes nusilpęs žydintis augalas gali greitai prarasti dekoratyvumą. Reguliari apžiūra ir tinkamas mikroklimatas dažnai padeda išvengti stiprių pažeidimų.

Pilkasis puvinys ir kitos grybelinės ligos

Pilkasis puvinys yra viena dažniausių cinerarijų problemų. Ant žiedų, lapų ar stiebų pirmiausia atsiranda vandeningų rudų dėmių, kurias vėliau padengia pilkšvas, dulkantis apnašas. Liga greitai plinta vėsioje, drėgnoje ir nevėdinamoje aplinkoje. Ypač pažeidžiami nuvytę žiedai ir ant substrato gulintys lapai.

Užkrėstas augalo dalis būtina nedelsiant pašalinti. Jas reikia išmesti su buitinėmis atliekomis, o ne dėti į kambarinį kompostą. Žirkles po kiekvieno pjūvio verta dezinfekuoti, kad infekcija nebūtų pernešta į sveikus audinius. Augalą taip pat reikia atskirti nuo kitų gėlių ir pagerinti oro cirkuliaciją.

Miltligė pasireiškia balkšvomis miltų pavidalo apnašomis ant lapų. Iš pradžių jos gali būti nedidelės, tačiau palaipsniui susilieja ir apima didesnę lapo dalį. Pažeisti lapai deformuojasi, gelsta ir silpnina visą augalą. Ligai palanki prasta oro apykaita, temperatūros svyravimai ir per tankiai sustatyti vazonai.

Grybelinių ligų prevencijai svarbu laistyti tik substratą ir nepalikti šlapių lapų per naktį. Nuvytusius žiedynus reikia šalinti reguliariai, nelaukiant, kol jie pradės pūti. Tarp augalų paliekamas pakankamas atstumas, kad lapai nesiliestų. Fungicidinės priemonės naudojamos tik pagal etiketės nurodymus ir pritaikius jas dekoratyviniams augalams.

Šaknų ir stiebo pagrindo puviniai

Šaknų puvinį dažniausiai sukelia ilgalaikis substrato užmirkimas. Pirmieji požymiai gali būti apgaulingi, nes augalas vysta taip, lyg jam trūktų vandens. Lapai gelsta, stiebai praranda tvirtumą, o žemė skleidžia nemalonų kvapą. Laistant būklė negerėja, nes pažeistos šaknys nebegali pasisavinti drėgmės.

Išėmus augalą iš vazono, sveikos šaknys atrodo šviesios ir tvirtos. Pūvančios šaknys būna tamsiai rudos arba juodos, minkštos ir lengvai nutrūksta. Visas pažeistas vietas reikia nukirpti iki sveiko audinio. Po genėjimo įrankiai kruopščiai dezinfekuojami.

Išvalyta cinerarija persodinama į naują, laidų substratą ir švarų vazoną. Seno mišinio pakartotinai naudoti negalima, nes jame gali likti ligos sukėlėjų. Pirmasis laistymas turi būti saikingas, kad šaknims pakaktų oro. Augalas laikomas šviesioje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje.

Stiebo pagrindo puvinys gali prasidėti, kai cinerarija pasodinta per giliai. Šaknų kaklelis patamsėja, suminkštėja, o viršutinė augalo dalis pradeda vysti. Šios problemos dažnai nebeįmanoma ištaisyti, jei puvinys apima visą stiebo pagrindą. Todėl sodinant būtina išlaikyti ankstesnį augimo gylį ir neberti žemės ant lapkočių.

Amarai, baltasparniai ir tripsai

Amarai dažniausiai telkiasi ant jaunų ūglių, pumpurų ir lapų apačios. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai garbanojasi, o pumpurai deformuojasi arba neprasiskleidžia. Ant lapijos gali atsirasti lipnių išskyrų, vadinamų lipčiumi. Vėliau ant šio sluoksnio kartais išauga juodas suodligės apnašas.

Nedidelę amarų koloniją galima pašalinti rankomis arba atsargiai nuplauti vandeniu, apsaugant substratą nuo permerkimo. Stipriai pažeistus ūglius geriau nukirpti ir išmesti. Augalas izoliuojamas, nes amarai lengvai persikelia ant kitų gėlių. Prireikus naudojamas dekoratyviniams augalams skirtas insekticidinis muilas arba registruota apsaugos priemonė.

Baltasparniai primena mažas baltas museles, pakylančias pajudinus augalą. Jų lervos laikosi lapų apačioje ir nuolat siurbia sultis. Pažeisti lapai gelsta, o ant jų paviršiaus atsiranda lipnių išskyrų. Geltonos lipnios gaudyklės padeda stebėti suaugusių vabzdžių gausą, tačiau vienos pačios visos populiacijos nesunaikina.

Tripsai yra smulkūs, greitai judantys kenkėjai, pažeidžiantys žiedus ir jaunus lapus. Ant žiedlapių atsiranda sidabriškų ruoželių, rusvų taškelių ir netaisyklingų randų. Pumpurai gali prasiskleisti deformuoti arba visai nudžiūti. Kadangi tripsai slepiasi žieduose ir tarp lapų, kontrolės priemones dažnai tenka kartoti kelis kartus.

Voratinklinės erkės ir kiti smulkūs kenkėjai

Voratinklinės erkės ypač dažnai puola cinerarijas, laikomas šiltoje ir sausoje patalpoje. Ant lapų atsiranda daugybė smulkių šviesių taškelių, kurie palaipsniui susilieja į gelsvas dėmes. Lapų apačioje galima pastebėti itin ploną voratinklį. Stipriai pažeisti lapai ruduoja, džiūsta ir nukrinta.

Erkes aptikti lengviau naudojant didinamąjį stiklą. Lapų apačioje jos atrodo kaip labai maži judantys taškeliai. Įtarus užkrėtimą, augalą reikia nedelsiant atskirti nuo kitų. Šalia stovinčios gėlės taip pat kruopščiai apžiūrimos, nes erkės lengvai plinta.

Kovojant su erkėmis svarbu sumažinti per didelę temperatūrą ir labai sausą orą. Pažeistus lapus galima pašalinti, o likusią lapiją atsargiai nuvalyti, tačiau žiedų šlapinti nereikėtų. Esant gausiam užkrėtimui naudojama erkėms naikinti skirta priemonė. Purškimą paprastai reikia kartoti, nes daugelis preparatų neveikia visų vystymosi stadijų.

Substrate kartais atsiranda smulkių tamsių muselių, vadinamų grybiniais uodeliais. Suaugę vabzdžiai augalui dažniausiai nepadaro daug žalos, tačiau jų lervos gali pažeisti jaunų augalų šaknis. Problema dažniausiai rodo, kad substratas nuolat per drėgnas ir jame gausu yrantčių organinių medžiagų. Laistymo koregavimas bei geltonos lipnios gaudyklės padeda sumažinti jų populiaciją.

Profilaktika ir saugus gydymas

Naują cinerariją verta bent kelias savaites laikyti atskirai nuo kitų kambarinių augalų. Per šį laiką išryškėja pasislėpę kenkėjai arba ligų simptomai. Prieš pastatant augalą į nuolatinę vietą reikia apžiūrėti lapų apačią, žiedus ir substrato paviršių. Tokia karantino praktika apsaugo visą augalų kolekciją.

Augalų priežiūros įrankiai turi būti švarūs ir aštrūs. Žirklės dezinfekuojamos ne tik baigus darbą, bet ir pereinant nuo sergančios augalo dalies prie sveikos. Nukritę lapai bei žiedai surenkami iš karto. Švari aplinka sumažina infekcinės medžiagos ir kenkėjų slėptuvių kiekį.

Cheminės apsaugos priemonės naudojamos tik tada, kai paprastesni metodai nepakankami. Būtina tiksliai nustatyti kenkėją ar ligą, nes insekticidas neveikia grybų, o fungicidas nenaikina erkių. Preparato koncentracija ir naudojimo dažnis turi atitikti etiketės reikalavimus. Purškiant patalpoje reikia pasirūpinti vėdinimu, apsauginėmis priemonėmis ir augintinių saugumu.

Sveika cinerarija yra daug atsparesnė už augalą, patiriantį nuolatinį stresą. Vėsi temperatūra, pakankama šviesa ir tinkamas laistymas sumažina daugumos problemų tikimybę. Augalo nereikėtų pertręšti, nes minkšti, azoto gausiai aprūpinti audiniai kenkėjams patrauklesni. Nuosekli profilaktika beveik visada yra veiksmingesnė už vėlyvą stipriai pažeisto augalo gydymą.