Amerikietiškojo tulmedžio žiemojimas

Amerikietiškasis tulmedis, būdamas kilęs iš Šiaurės Amerikos rytinės dalies, yra genetiškai prisitaikęs ištverti šaltas žiemas. Suaugę ir gerai įsitvirtinę medžiai pasižymi dideliu atsparumu šalčiui ir paprastai be jokių problemų žiemoja mūsų klimato sąlygomis. Tačiau jauni, neseniai pasodinti medeliai yra kur kas jautresni žiemos pavojams, tokiems kaip stiprūs šalčiai, atlydžių ir šalčių kaita, saulės nudegimai bei laukinių gyvūnų daroma žala. Todėl tinkamas jaunų tulmedžių paruošimas žiemai yra būtina sąlyga sėkmingam jų auginimui ir tvirto pagrindo sukūrimui ateities augimui.

Pasiruošimas žiemai prasideda dar vegetacijos periodo pabaigoje. Svarbu nuo vasaros vidurio nebenaudoti azoto trąšų, kurios skatina naujų ūglių augimą. Šie ūgliai nespėtų subręsti ir sumedėti iki žiemos, todėl būtų lengvai pažeidžiami šalčio. Vietoj to, vasaros pabaigoje ar ankstyvą rudenį galima naudoti trąšas, turinčias daugiau fosforo ir kalio. Šie elementai stiprina šaknų sistemą, skatina medienos brendimą ir didina bendrą medžio atsparumą nepalankioms žiemos sąlygoms.

Vėlyvą rudenį, jau nukritus lapams, bet prieš užšąlant žemei, labai naudinga atlikti vadinamąjį drėgmės įkrovimo laistymą. Medį reikia gausiai palaistyti, kad dirvožemis giliai prisigertų vandens. Drėgna žemė lėčiau ir ne taip giliai įšąla, o tai apsaugo šaknis nuo pažeidimų. Be to, medis sukaupia drėgmės atsargas, kurios padeda jam išgyventi žiemą, ypač saulėtomis ir vėjuotomis dienomis, kai vyksta transpiracija per kamieną ir šakas.

Aplink medį esančią teritoriją reikėtų sutvarkyti. Būtina surinkti ir pašalinti visus nukritusius lapus, ypač jei vasarą buvo pastebėta ligų požymių, nes juose gali žiemoti ligų sukėlėjai. Taip pat reikėtų pašalinti visas piktžoles. Švari aplinka aplink kamieną sumažina tikimybę, kad po sniegu įsiveis pelės ar kiti graužikai, kurie gali apgraužti jaunų medelių žievę.

Jaunų medelių apsauga

Jauni, vienerių ar dvejų metų amžiaus tulmedžiai yra labiausiai pažeidžiami žiemos metu. Jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, o kamieno žievė yra plona ir jautri. Todėl pagrindinis dėmesys turėtų būti skiriamas būtent jų apsaugai. Viena svarbiausių procedūrų yra šaknų zonos mulčiavimas. Rudenį aplink medelio kamieną reikėtų paskleisti storą, apie 10-15 centimetrų, mulčio sluoksnį. Tam puikiai tinka durpės, kompostas, pušų žievė ar net sausi lapai.

Mulčias veikia kaip izoliacinė medžiaga, apsauganti paviršines šaknis nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo. Jis taip pat padeda išlaikyti dirvožemio drėgmę ir neleidžia susidaryti giliems įtrūkimams šalčio metu. Svarbu, kad mulčias nebūtų prispaustas prie pat kamieno. Reikia palikti kelių centimetrų tarpą, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti ir būtų išvengta kamieno pašutimo bei puvimo pavasarį tirpstant sniegui.

Kamieno apsauga yra kitas svarbus žingsnis. Jaunų medelių žievė yra labai jautri saulės nudegimams, kurie dažniausiai atsiranda žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį. Saulėtą dieną saulė stipriai įkaitina pietinę kamieno pusę, o naktį temperatūrai nukritus, įšilę audiniai staigiai atšąla ir žūsta. Dėl to žievė trūkinėja, lupasi, atsiranda žaizdos, pro kurias gali patekti infekcijos. Norint to išvengti, jaunų medelių kamienus rudenį rekomenduojama apvynioti specialia balta agrodanga, maišine medžiaga, nendrių dembliais ar specialiais plastikiniais kamienų apsaugais.

Apvyniojimas taip pat apsaugo kamieną nuo graužikų – kiškių ir pelių. Šie gyvūnai, ypač gilią ir sniegingą žiemą, kai trūksta maisto, mėgsta graužti jaunų vaismedžių ir dekoratyvinių medžių žievę. Apvyniojant kamieną, svarbu tai daryti nuo pat žemės iki pirmųjų šakų. Taip pat galima naudoti specialias plastikines ar metalines tinklines apsaugas. Kamieną galima ir nudažyti specialiais baltais, kvėpuojančiais sodo dažais, kurie atspindi saulės spindulius ir apsaugo nuo nudegimų.

Apsauga nuo sniego ir vėjo

Nors sniegas yra geras šilumos izoliatorius, apsaugantis šaknis nuo šalčio, jo perteklius gali būti žalingas. Sunkus, šlapias sniegas, susikaupęs ant šakų, gali jas aplaužyti, ypač jaunų medelių. Todėl po gausaus snygio rekomenduojama atsargiai nupurtyti sniego perteklių nuo šakų, ypač nuo horizontalių. Tai daryti reikia atsargiai, kad nepažeistumėte sušalusių ir trapių šakų.

Stiprūs žiemos vėjai taip pat gali kelti pavojų, ypač neseniai pasodintiems ir dar gerai neįsitvirtinusiems medeliams. Vėjas ne tik mechaniškai laužo šakas, bet ir labai sausina augalą, didindamas vandens išgaravimą per žievę. Jei medelis pasodintas atviroje, vėjuotoje vietoje, galima įrengti laikinas užuovėjas iš agrodangos ar kitų medžiagų. Taip pat svarbu užtikrinti, kad medelis būtų tvirtai pririštas prie atraminių kuoliukų, jei jie buvo naudojami sodinant.

Rišimo medžiagos turi būti elastingos ir neįsirėžti į kamieną. Prieš žiemą reikėtų patikrinti rišimus – jei jie per laisvi, priveržti, o jei per daug įsitempę, atlaisvinti, kad nevaržytų kamieno storėjimo. Tinkamas pririšimas neleidžia vėjui judinti medelio kamieno ir šaknų gumulo, taip užtikrinant ramesnį žiemojimą ir geresnį prigijimą pavasarį.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad kai kurios apsaugos priemonės, pavyzdžiui, apvyniojimai, pavasarį turi būti laiku nuimtos. Tai reikėtų daryti apsiniaukusią dieną, kai nebelieka stiprių naktinių šalnų pavojaus. Per ilgai paliktos apsaugos gali skatinti drėgmės kaupimąsi po jomis, o tai sudaro palankias sąlygas grybinių ligų ir kenkėjų vystymuisi. Atidengus kamieną, medis palaipsniui pripranta prie kintančių pavasario sąlygų.

Suaugusių medžių žiemojimas

Suaugę, brandūs amerikietiškieji tulmedžiai yra visiškai atsparūs šalčiui ir jiems nereikia jokios specialios apsaugos žiemai. Jų stora, suaižėjusi žievė patikimai apsaugo kamieną nuo saulės nudegimų ir šalčio. Galinga ir giliai įsiskverbusi šaknų sistema yra gerai apsaugota nuo įšalo. Todėl rūpintis suaugusio tulmedžio žiemojimu praktiškai nereikia.

Vienintelis dalykas, kurį reikėtų padaryti rudenį, tai atlikti sanitarinį genėjimą, jei tai nebuvo padaryta anksčiau. Reikėtų išpjauti visas sausas, pažeistas ar ligotas šakas. Tai ne tik pagerina medžio išvaizdą, bet ir sumažina riziką, kad pažeistos šakos lūš žiemos audrų metu ir padarys žalos aplinkiniams objektams ar pačiam medžiui.

Taip pat, kaip ir jaunų medelių atveju, rudenį reikėtų sugrėbti ir pašalinti nukritusius lapus iš po medžio. Nors suaugusiam medžiui ligų sukėlėjai, žiemojantys lapuose, kelia mažesnę grėsmę, tvarkinga aplinka visada yra privalumas. Tai ypač svarbu, jei medis auga vejoje, nes po lapų sluoksniu veja gali iššusti.

Nors suaugę tulmedžiai yra tvirti, labai gausus ir sunkus sniegas gali kelti pavojų net ir jiems. Esant ekstremalioms oro sąlygoms, pavyzdžiui, po lijundros, kai šakos pasidengia storu ledo sluoksniu, arba po labai gausaus šlapio sniego, gali lūžti net ir stambios šakos. Tokiais atvejais, jei įmanoma, reikėtų pasistengti sumažinti apkrovą, tačiau tai daryti reikia labai atsargiai. Didesnių medžių priežiūrą tokiose situacijose geriau patikėti profesionalams arboristams.