Amerikietiškasis tulmedis yra medis, pasižymintis natūraliai gražia ir taisyklinga lajos forma, todėl dažniausiai jam nereikia intensyvaus ir reguliaraus formavimo. Skirtingai nuo daugelio vaismedžių ar dekoratyvinių krūmų, šis medis geriausiai atrodo, kai jam leidžiama augti laisvai, išlaikant būdingą piramidės ar ovalo formą. Vis dėlto, tam tikras genėjimas yra ne tik galimas, bet ir reikalingas norint palaikyti medžio sveikatą, saugumą ir estetišką išvaizdą. Teisingai atliktas genėjimas padeda suformuoti tvirtą medžio struktūrą ir išvengti problemų ateityje.
Pagrindinis tulmedžio genėjimo tikslas yra sanitarinis. Tai reiškia, kad pirmiausia reikia pašalinti visas pažeistas, ligotas, nudžiūvusias ar akivaizdžiai silpnas šakas. Tokios šakos ne tik gadina bendrą medžio vaizdą, bet ir gali tapti infekcijų židiniu. Be to, sausos šakos yra trapios ir gali nulūžti stipresnio vėjo ar sniego metu, keldamos pavojų žmonėms ir turtui. Sanitarinį genėjimą galima atlikti bet kuriuo metų laiku, kai tik pastebima problema.
Antrasis genėjimo tikslas – struktūrinis. Tai ypač aktualu jauniems medeliams. Ankstyvame amžiuje galima ir reikia formuoti tvirtą medžio skeletą. Reikėtų pašalinti konkuruojančius kamienus, paliekant vieną, stipriausią ir tiesiausią lyderį. Taip pat reikėtų išpjauti šakas, kurios auga per aštriu kampu į kamieną, nes ateityje jos gali lengvai išlūžti. Svarbu pašalinti ir viena į kitą besitrinančias ar susikryžiavusias šakas, paliekant stipresnę ir geresnėje padėtyje esančią.
Geriausias laikas planiniam genėjimui yra žiemos pabaiga arba ankstyvas pavasaris, kai medis yra ramybės būsenoje. Tuo metu gerai matoma visa lajos struktūra, o pjūviai greičiau gyja prasidėjus vegetacijai. Nerekomenduojama genėti vėlyvą pavasarį ar vasarą, kai medis aktyviai auga, nes tai gali jį susilpninti. Taip pat reikėtų vengti genėjimo rudenį, nes iki žiemos šalčių pjūviai gali nespėti užgyti, todėl padidėja apšalimo rizika.
Jaunų medelių formavimas
Jaunų tulmedžių genėjimas pirmaisiais metais po pasodinimo yra svarbiausias etapas, formuojant tvirtą ir ilgaamžę medžio struktūrą. Teisingas formavimas jaunystėje padės išvengti daugelio problemų ateityje, kai medis suaugs ir genėjimas taps sudėtingas bei brangus. Pagrindinis tikslas – užtikrinti vieną centrinį kamieną (lyderį) ir tolygiai aplink jį išsidėsčiusias skeletines šakas.
Daugiau straipsnių šia tema
Pirmaisiais metais po pasodinimo genėti reikėtų minimaliai, leidžiant medžiui įsišaknyti ir sustiprėti. Galima pašalinti tik akivaizdžiai pažeistas ar nulūžusias šakas. Antraisiais ar trečiaisiais metais galima pradėti atidžiau formuoti lają. Jei medis išaugino du ar daugiau konkuruojančių kamienų, reikia išrinkti patį stipriausią ir tiesiausią, o kitus pašalinti prie pat pagrindo. Tai labai svarbu, nes dvikamieniai ar daugiakamieniai medžiai yra struktūriškai silpnesni ir ateityje gali skilti per pusę.
Toliau reikėtų atkreipti dėmesį į šakų išsidėstymą. Skeletinės šakos turėtų būti tolygiai paskirstytos aplink kamieną ir skirtinguose aukščiuose, panašiai kaip laiptų pakopos. Reikėtų vengti, kad kelios stambios šakos augtų iš vieno taško ant kamieno. Taip pat svarbus šakų augimo kampas. Idealus kampas tarp šakos ir kamieno yra maždaug 45-60 laipsnių. Šakos, augančios per stačiu kampu (vertikaliai), yra silpnai prisitvirtinusios ir gali lengvai išlūžti. Tokias šakas geriau pašalinti, kol jos dar jaunos.
Taip pat galima pašalinti per žemai augančias šakas, jei norima suformuoti aukštesnį kamieną, kad po medžiu būtų galima laisvai vaikščioti ar važiuoti žoliapjove. Tačiau nereikėtų persistengti ir palikti kamieną pliką per aukštai. Apatinės šakos svarbios kamieno storėjimui ir bendram medžio stabilumui. Formuojant jauną medį, per vieną kartą nereikėtų pašalinti daugiau nei 25% visos lajos lapijos.
Suaugusių medžių genėjimas
Suaugę amerikietiškieji tulmedžiai, jei buvo teisingai formuojami jaunystėje, reikalauja labai mažai genėjimo. Dažniausiai pakanka reguliaraus sanitarinio genėjimo kas kelerius metus. Jo metu atidžiai apžiūrima visa laja ir pašalinamos visos sausos, ligotos ar pažeistos šakos. Taip pat reikėtų išpjauti vilkūglius – stiprius, vertikaliai augančius ūglius, kurie kartais išauga ant stambių šakų ar kamieno. Jie tankina lają, naudoja daug energijos ir neprisideda prie bendros estetiškos formos.
Daugiau straipsnių šia tema
Kartais prireikia praretinti lają, jei ji tampa per tanki ir į jos vidų patenka per mažai šviesos bei oro. Tokiu atveju atrenkamos kelios silpnesnės, į vidų augančios ar su kitomis konkuruojančios šakos ir pašalinamos. Retinimas pagerina oro cirkuliaciją, o tai sumažina grybinių ligų riziką. Tačiau tulmedžio laja natūraliai nėra labai tanki, todėl retinimo prireikia retai.
Kartais suaugusį medį reikia genėti dėl saugumo sumetimų. Gali prireikti pašalinti šakas, kurios auga per arti pastatų, elektros linijų ar kitų objektų. Taip pat gali tekti pakelti lają, pašalinant apatines šakas, jei jos trukdo eismui ar kitai veiklai po medžiu. Atliekant tokius darbus, ypač kai reikia pjauti dideles šakas, būtina laikytis saugumo technikos.
Didelių, suaugusių medžių genėjimą geriausia patikėti profesionaliems arboristams. Jie turi reikiamą įrangą (keltuvus, specialius pjūklus, saugos diržus), žinių ir patirties, kaip saugiai ir teisingai atlikti darbą, nepadarant žalos nei medžiui, nei aplinkai. Profesionalas gali įvertinti medžio būklę ir duoti rekomendacijas dėl reikalingo genėjimo. Bandymas savarankiškai genėti didelį medį gali baigtis rimtomis traumomis arba negrįžtama žala pačiam medžiui.
Genėjimo technika ir įrankiai
Teisinga genėjimo technika yra labai svarbi, kad pjūviai greitai ir sėkmingai gytų. Plonesnes šakas (iki 2-3 cm skersmens) galima kirpti sekatoriumi arba pjauti sodo pjūkleliu. Pjūvis turi būti lygus, neplėšiantis žievės. Pjaunant šaką, pjūvį reikia daryti šiek tiek kampu, tiesiai virš pumpuro, nukreipto į lajos išorę. Tai skatins naujo ūglio augimą norima kryptimi.
Pjaunant storesnes šakas, būtina naudoti trijų pjūvių metodą, kad krentanti šaka nenuplėštų kamieno žievės. Pirmas pjūvis daromas iš apačios, maždaug 30-40 cm atstumu nuo kamieno, įpjaunant apie ketvirtadalį šakos storio. Antras pjūvis daromas iš viršaus, kelis centimetrus toliau nuo pirmojo pjūvio (toliau nuo kamieno). Šaka nulūš ties šiais pjūviais. Likusį stuobrį reikia nupjauti trečiuoju, galutiniu pjūviu.
Galutinis pjūvis turi būti atliktas ties šakos apykakle – nedideliu sustorėjimu, kur šaka jungiasi su kamienu. Negalima pjauti per arti kamieno, pažeidžiant apykaklę, nes joje yra audinių, atsakingų už greitą žaizdos gijimą. Taip pat negalima palikti per ilgo stuobrio, nes jis pradės pūti ir taps infekcijos vartais. Pjūvis turi būti lygus ir šiek tiek kampuotas, kad ant jo nesikauptų vanduo.
Genėjimui naudojami įrankiai – sekatoriai, genėjimo žirklės, pjūklai – turi būti labai aštrūs ir švarūs. Atšipę įrankiai plėšo audinius, o ne pjauna, todėl žaizdos gyja sunkiau. Prieš pradedant darbą ir pereinant nuo vieno medžio prie kito, įrankius būtina dezinfekuoti spiritu, baliklio tirpalu ar specialiu dezinfekantu. Tai padeda išvengti ligų plitimo. Po genėjimo didesnių nei 5 cm skersmens pjūvių kraštus galima aptepti sodo tepalu, nors šiuolaikiniai tyrimai rodo, kad medis geriausiai užgydo žaizdas pats, be jokių papildomų priemonių.
