Amerikietiškojo tulmedžio sodinimas ir dauginimas

Amerikietiškasis tulmedis yra didingas ir greitai augantis medis, kuris gali tapti bet kurio didelio sodo ar parko karaliumi. Jo sėkmingas auginimas prasideda nuo teisingo sodinimo ir tinkamų dauginimo metodų parinkimo. Teisingai pasodintas medis greičiau prigis, bus sveikesnis ir atsparesnis nepalankioms sąlygoms. Norint užtikrinti gerą pradžią, būtina atidžiai pasirinkti sodinimo vietą, tinkamai paruošti dirvožemį ir pačią sodinimo duobę. Dauginimas, nors ir reikalaujantis daugiau kantrybės ir žinių, leidžia išauginti naujus medelius ir praplėsti šių nuostabių augalų populiaciją.

Sodinimo laikas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių medelio prigijimą. Amerikietiškąjį tulmedį geriausia sodinti pavasarį, praėjus šalnų pavojui, arba ankstyvą rudenį, likus pakankamai laiko iki dirvožemio įšalo. Pavasarinis sodinimas leidžia medžiui per visą sezoną gerai įsišaknyti ir pasiruošti pirmajai žiemai. Rudeninis sodinimas taip pat turi privalumų, nes vėsesnis oras ir dažnesni lietūs padeda palaikyti drėgmę, tačiau svarbu tai daryti ne per vėlai, kad šaknys spėtų adaptuotis naujoje vietoje.

Sodinuko pasirinkimas taip pat yra svarbus. Reikėtų rinktis sveiką, gerai išsivysčiusį medelį su nepažeista žieve ir šaknų sistema. Geriausia pirkti sodinukus, augintus konteineriuose arba su dirvožemio gumulu, nes taip mažiau pažeidžiamos šaknys persodinimo metu. Prieš sodinant, sodinuką reikėtų gerai palaistyti, o jei šaknys susipynusios konteineryje, jas reikėtų švelniai atlaisvinti. Tai paskatins šaknis augti į šalis, o ne suktis ratu.

Sodinimo vieta turi būti gerai apgalvota. Amerikietiškasis tulmedis užauga labai didelis, todėl jam reikia daug erdvės. Reikėtų vengti sodinti jį arti pastatų, po elektros laidais ar šalia kitų didelių medžių. Vieta turėtų būti saulėta arba tik su nedideliu daliniu pavėsiu, apsaugota nuo stiprių vėjų. Dirvožemis turi būti derlingas, purus ir gerai drenuotas, nes medis nepakenčia užmirkimo.

Sodinimo duobės paruošimas

Tinkamas sodinimo duobės paruošimas yra kritiškai svarbus jauno tulmedžio įsitvirtinimui ir tolimesniam augimui. Duobė turėtų būti kasama bent du ar tris kartus platesnė už medelio šaknų gumulą, bet ne gilesnė. Per plati duobė leidžia šaknims lengvai plėstis į purią, paruoštą žemę, o tai skatina greitesnį medžio įsitvirtinimą. Gylis turėtų būti toks, kad pasodinus medelį, šaknies kaklelis (vieta, kur kamienas pereina į šaknis) būtų lygus su žemės paviršiumi arba šiek tiek aukščiau.

Iškastą žemę reikėtų sumaišyti su organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas, gerai perpuvęs mėšlas ar durpės. Šis mišinys pagerins dirvožemio struktūrą, padidins jo derlingumą ir gebėjimą išlaikyti drėgmę. Jei dirvožemis yra sunkus ir molingas, į mišinį galima pridėti šiek tiek smėlio ar žvyro, kad pagerėtų drenažas. Geras drenažas yra būtinas, nes tulmedžio šaknys yra jautrios deguonies trūkumui užmirkusioje dirvoje.

Duobės dugne nereikėtų dėti trąšų tiesiai po šaknimis, nes tai gali jas nudeginti. Trąšų mišinį geriau tolygiai sumaišyti su visa duobei paruošta žeme. Taip maistinės medžiagos bus pasiekiamos palaipsniui, kai šaknys pradės augti į šalis. Prieš dedant medelį į duobę, naudinga jos dugną šiek tiek supurenti šakėmis, kad būtų lengviau prasiskverbti jaunoms šaknims.

Paruošus duobę, į jos centrą atsargiai įstatomas medelis. Svarbu įsitikinti, kad jis stovi tiesiai. Laikant medelį vienoje rankoje, kita ranka palaipsniui užpilama paruošta žemė, švelniai ją suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų aplink šaknis. Reikia atidžiai stebėti, kad šaknies kaklelis nebūtų užpiltas žemėmis, nes tai gali sukelti kamieno puvinį ir pražudyti medį.

Medelio sodinimas ir pradinė priežiūra

Kai medelis įstatytas į duobę ir dalinai užpiltas žemėmis, jį reikia gausiai palaistyti. Vanduo padės žemėms geriau susigulėti aplink šaknis ir pašalins likusius oro tarpus. Po laistymo, kai vanduo susigers, duobė užpildoma likusia žeme iki galo. Aplink pasodintą medelį suformuojamas nedidelis žemės pylimas, kuris padės sulaikyti vandenį laistant ir neleis jam nutekėti į šalis.

Po pasodinimo labai svarbu mulčiuoti dirvožemį aplink medelį. Mulčiavimas padeda išsaugoti dirvožemio drėgmę, mažina temperatūros svyravimus, slopina piktžolių augimą ir palaipsniui praturtina dirvožemį organinėmis medžiagomis. Mulčiui tinka pušų žievė, medžio drožlės, kompostas ar durpės. Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 5-10 cm storio, tačiau būtina palikti nedidelį tarpą aplink kamieną, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti ir būtų išvengta kamieno ligų.

Jei sodinamas didesnis medelis arba sodinimo vieta yra vėjuota, rekomenduojama jį pririšti prie atramų. Paprastai naudojami trys kuoliukai, įkalami aplink medelį trikampiu, ir prie jų elastingais raiščiais pririšamas kamienas. Raiščiai neturėtų būti per daug įveržti, kad nepažeistų žievės ir leistų kamienui šiek tiek judėti vėjyje, kas skatina jo stiprėjimą. Atramas reikėtų palikti vieneriems ar dvejiems metams, kol medis gerai įsitvirtins.

Pirmaisiais metais po pasodinimo tulmedį reikia reguliariai laistyti, ypač sausros periodais. Dirvožemis turi būti nuolat drėgnas, bet ne permirkęs. Tręšti pirmaisiais metais dažniausiai nereikia, ypač jei sodinimo duobė buvo gerai paruošta su organinėmis medžiagomis. Per gausus tręšimas gali labiau pakenkti nei padėti jaunam, dar neįsitvirtinusiam medžiui.

Dauginimas sėklomis

Amerikietiškąjį tulmedį galima dauginti sėklomis, tačiau tai yra ilgas ir kantrybės reikalaujantis procesas. Sėklos subręsta rudenį, sparnavaisių pavidalo vaisiuose. Surinkus vaisius, sėklas reikia išimti ir paruošti sėjai. Tulmedžio sėklos pasižymi kietu apvalkalu ir gilia ramybės būsena, todėl joms reikalinga stratifikacija – specialus apdorojimas šalčiu ir drėgme, imituojantis natūralias gamtos sąlygas.

Stratifikacijai sėklas reikia sumaišyti su drėgnu smėliu ar durpėmis, supilti į plastikinį maišelį su skylutėmis orui ir laikyti šaldytuve (apie 4°C temperatūroje) 3-4 mėnesius. Per šį laikotarpį svarbu periodiškai patikrinti substrato drėgnumą ir neleisti jam išdžiūti. Šis procesas suminkština sėklos apvalkalą ir „pažadina” gemalą iš ramybės būsenos, taip padidindamas daigumo tikimybę.

Pavasarį, po stratifikacijos, sėklos sėjamos į daigyklas arba tiesiai į paruoštą lysvę lauke. Sėjos gylis turėtų būti apie 1-2 cm. Dirvožemis turi būti purus, derlingas ir gerai drenuotas. Pasėjus sėklas, dirvą reikia palaikyti nuolat drėgną, bet ne šlapią. Dygimas gali būti netolygus ir trukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Išdygusius daigelius reikia saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir piktžolių.

Jauni sėjinukai auga gana lėtai pirmaisiais metais. Juos reikės reguliariai laistyti, ravėti ir saugoti nuo kenkėjų. Į nuolatinę augimo vietą medelius geriausia perkelti po dvejų ar trejų metų, kai jie pakankamai sustiprėja. Dauginimas sėklomis yra įdomus procesas, leidžiantis stebėti visą medžio vystymosi ciklą nuo pat pradžių, tačiau reikia nusiteikti, kad pirmojo žydėjimo teks laukti 15-20 metų.

Dauginimas vegetatyviniais būdais

Vegetatyvinis dauginimas, pavyzdžiui, auginiais ar skiepijimu, yra retesnis ir sudėtingesnis būdas dauginti amerikietiškąjį tulmedį, tačiau jis leidžia išsaugoti visas motininio augalo savybes, ypač veislinių medžių. Dauginimas auginiais nėra labai sėkmingas, nes tulmedžio auginiai sunkiai šaknijasi. Vis dėlto, galima bandyti dauginti pusiau sumedėjusiais auginiais, paimtais vasaros viduryje.

Auginiai turėtų būti apie 15-20 cm ilgio, su keliais lapais viršuje. Apatiniai lapai pašalinami, o pjūvis apdorojamas šaknijimąsi skatinančiais hormonais. Paruošti auginiai sodinami į drėgną, purų substratą (pvz., durpių ir perlito mišinį) ir uždengiami plastikiniu gaubtu arba maišeliu, kad būtų palaikoma didelė oro drėgmė. Daigykla laikoma šiltoje, šviesioje vietoje, bet ne tiesioginiuose saulės spinduliuose. Šaknys, jei pasiseka, susidaro per kelis mėnesius.

Skiepijimas yra patikimesnis vegetatyvinio dauginimo metodas, dažniausiai naudojamas veisliniams tulmedžiams dauginti. Paprastai veislės įskiepis yra skiepijamas į paprasto, sėklomis išauginto amerikietiškojo tulmedžio poskiepį. Populiariausias metodas yra akiuotė, atliekama vasaros pabaigoje, arba skiepijimas į šoną, atliekamas žiemos pabaigoje arba ankstyvą pavasarį. Šis metodas reikalauja specifinių įgūdžių ir žinių, todėl jį dažniausiai atlieka profesionalūs medelynų darbuotojai.

Nors vegetatyvinis dauginimas yra sudėtingesnis, jis turi didelį pranašumą – taip padauginti medeliai pradeda žydėti daug anksčiau nei išauginti iš sėklų. Skiepijimo būdu padaugintas medis gali pražysti jau po kelerių metų. Be to, tai vienintelis būdas išsaugoti unikalias veislės savybes, tokias kaip lapų spalva, lajos forma ar augimo greitis.