Abisininio kardelio žiemojimas

Abisininis kardelis, būdamas kilęs iš šiltų Rytų Afrikos kraštų, nėra prisitaikęs išgyventi šaltų Lietuvos žiemų. Todėl vienas svarbiausių ir atsakingiausių šio augalo priežiūros etapų yra tinkamas jo paruošimas ramybės periodui ir saugus žiemojimas. Nuo to, kaip sėkmingai bus atlikti rudeniniai darbai ir sudarytos tinkamos sąlygos gumbasvogūniams laikyti, tiesiogiai priklauso, ar kitą pavasarį turėsime sveiką ir gyvybingą sodinamąją medžiagą, pasiruošusią vėl džiuginti savo išskirtiniu žydėjimu. Šis procesas reikalauja atidumo, žinių ir nuoseklumo.

Žiemojimo procesas apima kelis svarbius etapus: augalo paruošimą kasti, gumbasvogūnių iškasimą, jų džiovinimą, paruošimą saugojimui ir patį saugojimą. Kiekvienas iš šių etapų yra vienodai svarbus ir reikalauja specifinių žinių. Klaidos, padarytos bet kuriame iš šių etapų, gali lemti gumbasvogūnių praradimą dėl puvimo, išdžiūvimo ar ligų. Todėl svarbu nepraleisti nė vienos detalės ir visus darbus atlikti laiku.

Daugelis pradedančiųjų sodininkų daro klaidą, palikdami abisininio kardelio gumbasvogūnius žiemoti dirvoje, tikėdamiesi, kad stora sniego danga ar mulčio sluoksnis juos apsaugos. Deja, net ir švelniausiomis žiemomis dirva Lietuvoje įšąla pakankamai giliai, kad pražudytų šilumamėgius gumbasvogūnius. Todėl jų iškasimas yra ne rekomendacija, o būtinybė, norint išsaugoti šį augalą.

Šiame straipsnyje mes nuosekliai ir detaliai aptarsime visą abisininio kardelio žiemojimo procesą. Išnagrinėsime, kada yra geriausias laikas iškasti gumbasvogūnius, kaip tai padaryti teisingai, nepažeidžiant jų. Pateiksime rekomendacijas, kaip paruošti gumbasvogūnius saugojimui – kaip juos džiovinti, valyti ir dezinfekuoti. Galiausiai, pasidalinsime patarimais apie optimalias saugojimo sąlygas, kurios padės išlaikyti gumbasvogūnius sveikus iki pat pavasario.

Pasiruošimas ir gumbasvogūnių iškasimas

Tinkamas laikas gumbasvogūniams iškasti yra vienas svarbiausių sėkmingo žiemojimo veiksnių. Skubėti nereikėtų, nes po žydėjimo augalas dar kurį laiką kaupia maisto medžiagas gumbasvogūnyje. Šis procesas vyksta tol, kol lapai yra žali ir vykdo fotosintezę. Todėl po žydėjimo nupjaunami tik žiedynkočiai, o lapai paliekami. Geriausias signalas, kad gumbasvogūniai jau pasiruošę ramybės periodui, yra natūralus lapų geltonavimas ir džiūvimas. Tačiau laukti visiškai nudžiūvusių lapų taip pat nereikėtų, nes artėja šalnos. Optimalus laikas kasti yra rugsėjo pabaiga arba spalio pradžia, prieš prasidedant pirmosioms stipresnėms šalnoms.

Iškasimo darbams geriausia pasirinkti sausą, giedrą dieną. Tai palengvins darbą ir leis gumbasvogūniams greičiau apdžiūti. Kasti reikėtų atsargiai, naudojant sodo šakę ar kastuvą. Įrankį reikia durti toliau nuo augalo stiebo, maždaug 15-20 cm atstumu, kad būtų kuo mažesnė rizika pažeisti ar perpjauti gumbasvogūnį bei aplink jį susiformavusius „vaikučius” (gumbapumpurius). Iškeltą kerą reikia atsargiai nupurtyti, kad nubyrėtų žemės perteklius. Jokiu būdu negalima daužyti kero į kastuvą ar žemę, nes mechaniniai pažeidimai vėliau tampa infekcijų vartais.

Iškasus gumbasvogūnius, reikia nupjauti stiebą, paliekant maždaug 5-10 cm ilgio stuobrelį. Šaknų kirpti nereikia, jos nudžius pačios džiovinimo metu ir vėliau bus lengvai pašalinamos. Iškart po iškasimo nerekomenduojama plauti gumbasvogūnių vandeniu, nebent jie yra labai aplipę moliu. Drėgmės perteklius gali paskatinti puvimo procesus. Geriau leisti žemėms apdžiūti ir vėliau jas atsargiai nuvalyti rankomis ar minkštu šepečiu.

Svarbu atskirti ir nepažeisti gumbapumpurių, kurie yra vertinga dauginimo medžiaga. Jie būna prisitvirtinę prie motininio gumbasvogūnio pagrindo. Kol kas jų atskirti nereikia, tai bus padaryta vėliau, kai gumbasvogūniai visiškai išdžius. Iškastus ir pirminai apvalytus gumbasvogūnius reikia sudėti į ažūrines dėžes ar ant grotelių vienu sluoksniu ir paruošti džiovinimo etapui.

Džiovinimas ir paruošimas saugojimui

Džiovinimas yra kritiškai svarbus etapas, kurio metu gumbasvogūniai netenka drėgmės pertekliaus, o jų paviršius sukamštėja, tapdamas atsparesnis ligų sukėlėjams. Džiovinimui reikia parinkti šiltą, sausą ir, svarbiausia, gerai vėdinamą patalpą. Tai gali būti veranda, pastogė, sausas sandėliukas ar tiesiog kambarys. Negalima džiovinti gumbasvogūnių tiesioginiuose saulės spinduliuose, nes jie gali perkaisti ir gauti nudegimų. Taip pat netinka drėgnas rūsys ar neventiliuojamos patalpos.

Džiovinimo procesas trunka maždaug 2-4 savaites. Pirma savaitę ar dvi rekomenduojama palaikyti aukštesnę, maždaug 20-25 °C temperatūrą. Tai paskatina greitesnį žaizdų užgijimą ir drėgmės išgaravimą. Vėliau temperatūrą galima sumažinti. Džiovinimo metu gumbasvogūnius reikėtų kartais pavartyti, kad jie džiūtų tolygiai iš visų pusių. Gerai išdžiūvęs gumbasvogūnis yra lengvas, o jį dengiantys lukštai lengvai atsiskiria.

Po džiovinimo ateina laikas galutiniam paruošimui. Pirmiausia, reikia atsargiai nuvalyti likusias žemes, pašalinti nudžiūvusias šaknis ir seną, susiraukšlėjusį praėjusių metų gumbasvogūnį, esantį apačioje. Taip pat atsargiai atskiriami gumbapumpuriai („vaikučiai”). Visiškai paruoštą gumbasvogūnį turi sudaryti tik naujas, kietas, švarus gumbasvogūnis su nepažeistu paviršiumi.

Prieš dedant į saugyklą, rekomenduojama gumbasvogūnius dezinfekuoti, ypač jei praėjusį sezoną augalai sirgo. Galima juos pusvalandžiui pamerkti į silpną kalio permanganato tirpalą arba specialaus fungicido tirpalą. Po mirkymo gumbasvogūnius būtina vėl gerai išdžiovinti. Kita alternatyva – apdulkinti juos sausais fungicidų milteliais arba medžio pelenais. Taip apdoroti gumbasvogūniai bus geriau apsaugoti nuo puvinių per žiemą.

Optimalios saugojimo sąlygos

Sėkmingam abisininio kardelio gumbasvogūnių saugojimui per žiemą būtina užtikrinti tris pagrindines sąlygas: tinkamą temperatūrą, drėgmę ir ventiliaciją. Ideali saugojimo temperatūra yra tarp +5 °C ir +10 °C. Temperatūrai nukritus žemiau nulio, gumbasvogūniai sušals ir žus. Jei temperatūra bus per aukšta, virš 10-12 °C, jie gali pradėti per anksti dygti dar žiemą, išeikvodami sukauptas maisto medžiagas.

Oro drėgmė saugykloje taip pat labai svarbi. Ji turėtų būti gana žema, apie 60-70%. Per didelė drėgmė skatina pelėsių ir puvinių vystymąsi, o per sausas oras gali lemti gumbasvogūnių išdžiūvimą ir susiraukšlėjimą. Norint palaikyti optimalią drėgmę, svarbu užtikrinti gerą patalpos ventiliaciją. Patalpa turi būti reguliariai vėdinama, tačiau saugoma nuo skersvėjų.

Tinkamiausios vietos saugojimui yra sausas, vėsus rūsys, nešildomas garažas, įstiklintas balkonas (jei temperatūra jame nenukrenta žemiau nulio) ar kita panaši patalpa. Gumbasvogūnių negalima laikyti šalia šilumos šaltinių ar ten, kur juos gali pasiekti tiesioginiai saulės spinduliai. Taip pat svarbu juos apsaugoti nuo graužikų, kurie gali padaryti didelės žalos.

Gumbasvogūnius geriausia laikyti medinėse ar kartoninėse dėžėse su ventiliacijos angomis, tinkliniuose maišuose ar net senose nailoninėse kojinėse. Svarbu, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti aplink juos. Gumbasvogūnius dėžėse galima perdengti sausa medžiaga, kuri padės reguliuoti drėgmę: durpėmis, pjuvenomis, smėliu, vermikulitu ar tiesiog suvynioti kiekvieną atskirai į laikraštį. Tai apsaugos juos nuo sąlyčio, mechaninių pažeidimų ir ligų plitimo.

Saugojimo eigos kontrolė

Padėjus gumbasvogūnius žiemoti, darbas dar nebaigtas. Būtina reguliariai, bent kartą per mėnesį, juos tikrinti. Reguliari apžiūra leidžia laiku pastebėti problemas ir užkirsti kelią didesniems nuostoliams. Tikrinimo metu reikia atidžiai apžiūrėti kiekvieną gumbasvogūnį, ieškant puvinio, pelėsio, dėmių ar kitų ligų požymių. Pastebėjus pažeistą gumbasvogūnį, jį reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti, kad infekcija neplistų ant sveikųjų.

Apžiūros metu taip pat reikia įvertinti gumbasvogūnių būklę. Jei jie pradeda raukšlėtis ir džiūti, tai ženklas, kad oras saugykloje yra per sausas. Tokiu atveju galima šiek tiek sudrėkinti juos supančią medžiagą (durpes, pjuvenas) apipurškiant vandeniu, tačiau tai daryti reikia labai atsargiai, kad nesusidarytų drėgmės perteklius. Jei ant gumbasvogūnių ar dėžės sienelių pastebima kondensato, tai rodo per didelę drėgmę ir prastą ventiliaciją. Tokiu atveju reikia skubiai pagerinti patalpos vėdinimą.

Jei pastebima, kad gumbasvogūniai pradėjo leisti daigus anksčiau laiko, tai rodo, kad saugojimo temperatūra yra per aukšta. Tokiu atveju reikėtų pabandyti perkelti juos į vėsesnę vietą. Jei to padaryti neįmanoma, daigus galima atsargiai nulaužti, tačiau tai silpnina gumbasvogūnį. Geriausia stengtis išlaikyti stabilią ir pakankamai žemą temperatūrą per visą saugojimo laikotarpį.

Žiemos pabaigoje, artėjant pavasariui, galima pradėti ruošti gumbasvogūnius naujam sezonui. Maždaug kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje juos galima perkelti į šviesesnę ir šiltesnę patalpą, kad jie pamažu „pabustų” ir pradėtų leisti šaknų užuomazgas. Tai pagreitins jų prigijimą ir augimo pradžią pasodinus į dirvą. Tačiau iki pat sodinimo reikia saugoti juos nuo perdžiūvimo.