Citrinų kvapo pelargonijos žiemojimas: saugus paruošimas ir priežiūra

Citrinų kvapo pelargonija nėra atspari stipriam šalčiui, todėl Lietuvos klimato sąlygomis lauke žiemoti negali. Rudenį ją reikia laiku perkelti į apsaugotą patalpą ir palaipsniui pritaikyti prie silpnesnės šviesos. Sėkmingas žiemojimas priklauso nuo tinkamo temperatūros, drėgmės ir laistymo balanso. Per šilta, tamsi ir šlapia aplinka augalui dažnai pavojingesnė už vėsią ramybės būseną.

Pasiruošimą žiemai verta pradėti dar prieš pirmąsias šalnas. Kai nakties temperatūra nuolat artėja prie 8–10 °C, pelargoniją geriau pernešti į vidų. Trumpas vėsesnis laikotarpis augalui paprastai nepakenkia, tačiau šalna gali greitai pažeisti lapus ir minkštus ūglius. Laukti, kol augalas akivaizdžiai nušals, nereikėtų.

Prieš įnešant pelargoniją į namus, būtina ją kruopščiai apžiūrėti. Lapų apačioje gali slėptis baltasparniai, amarai, tripsai arba erkės. Užkrėstą augalą patalpoje kenkėjai gali greitai apnikti, nes natūralių priešų ten beveik nėra. Aptiktus kenkėjus geriausia pašalinti dar lauke.

Žiemojimo būdas priklauso nuo turimos patalpos. Augalą galima laikyti vėsiai ir beveik ramybės būsenoje arba šilčiau, jeigu suteikiama daug šviesos. Abu būdai gali būti sėkmingi, tačiau jiems reikia skirtingo laistymo ir priežiūros. Didžiausia klaida yra vėsiai laikomą pelargoniją prižiūrėti taip pat, kaip vasarą.

Paruošimas prieš perkeliant į patalpą

Pirmiausia pašalinami visi pageltę, pažeisti ir ant substrato gulintys lapai. Taip sumažinamas pelėsio bei kitų grybinės kilmės problemų pavojus. Jeigu augalas labai didelis, jo ūglius galima saikingai patrumpinti. Vis dėlto stiprų formuojamąjį genėjimą geriau atlikti pavasarį, kai daugėja šviesos.

Vazoną ir jo išorinį paviršių verta nuvalyti nuo žemių, voratinklių ir vabzdžių. Drenažo angos taip pat patikrinamos, nes jose gali slėptis šliužai ar kiti smulkūs gyviai. Jei ant substrato paviršiaus susikaupė daug samanų ar augalinių liekanų, viršutinį sluoksnį galima pakeisti. Tačiau visiškai persodinti sveiko augalo prieš žiemą dažniausiai nereikia.

Prieš perkeliant į vidų, pelargonijos nereikėtų gausiai tręšti. Azoto perteklius skatina minkštų ūglių augimą tuo metu, kai šviesos jau mažėja. Tokie ūgliai ištįsta, yra jautrūs ligoms ir kenkėjams. Paskutinis reguliarus tręšimas paprastai atliekamas dar vasaros pabaigoje.

Jeigu augalas po vasaros labai vešlus, galima nusikirpti kelis sveikus auginius. Jie užima mažiau vietos ir gali būti atsarginiai augalai, jeigu motininė pelargonija žiemą nusilptų. Auginiai įšaknijami šviesioje, šiltesnėje vietoje. Taip kitam sezonui išsaugoma norima augalo forma ir kvapo savybės.

Vėsus žiemojimas

Vėsiam žiemojimui tinkama šviesi patalpa, kurioje laikosi maždaug 8–14 °C temperatūra. Tai gali būti nešildoma veranda, šviesus rūsys, laiptinė arba vėsesnis kambarys. Kuo žemesnė temperatūra, tuo lėčiau augalas auga ir tuo mažiau vandens sunaudoja. Tačiau patalpa neturi užšalti.

Vėsiai laikomos pelargonijos laistomos retai. Substratui leidžiama išdžiūti gerokai giliau nei vasarą, tačiau visas šaknų gumulas neturėtų tapti visiškai kietas ir sausas. Vanduo pilamas nedideliais kiekiais, geriausia ryte. Padėkle susikaupęs perteklius iš karto pašalinamas.

Tręšti vėsiai žiemojančios pelargonijos nereikia. Dėl žemos temperatūros ir trumpos dienos šaknys maisto medžiagas pasisavina lėtai. Trąšų druskos kauptųsi substrate ir galėtų pažeisti šaknis. Maitinimas atnaujinamas tik pavasarį, kai pasirodo aktyvus naujas augimas.

Žiemą dalis lapų gali pagelsti ir nukristi, ypač perkėlus augalą iš lauko į silpniau apšviestą vietą. Nedidelis lapų praradimas yra natūrali prisitaikymo reakcija. Tačiau masinis vytimas, minkšti stiebai arba pelėsis rodo per didelę drėgmę. Tokiu atveju būtina sumažinti laistymą ir pagerinti oro judėjimą.

Šiltas žiemojimas ant palangės

Šiltame kambaryje pelargonijai reikia kuo šviesesnės vietos. Geriausiai tinka pietinis arba pietvakarinis langas, prie kurio augalas gauna kelias valandas tiesioginės saulės. Net ir šviesi palangė žiemą gali suteikti daug mažiau šviesos nei vasaros terasa. Todėl augimas dažnai sulėtėja ir tampa ne toks tankus.

Jeigu natūralios šviesos nepakanka, galima naudoti augalams skirtą papildomą apšvietimą. Lempa statoma tokiu atstumu, kad lapai būtų gerai apšviesti, bet neperkaistų. Pastovi dienos trukmė padeda sumažinti ūglių ištįsimą. Tačiau apšvietimas nepanaikina poreikio saikingai laistyti.

Šiltai žiemojamas augalas vandens sunaudoja daugiau nei laikomas vėsiai, bet mažiau nei vasarą. Laistoma tik pradžiūvus viršutinei substrato daliai. Prie radiatoriaus esantis vazonas gali džiūti greitai, nors augalo augimas išlieka lėtas. Tokiu atveju geriau perkelti pelargoniją toliau nuo tiesioginės karšto oro srovės.

Silpnai augančios pelargonijos žiemą intensyviai tręšti nereikia. Jeigu augalas gauna papildomą šviesą ir nuolat augina naujus lapus, galima retkarčiais naudoti labai silpną trąšų tirpalą. Vis dėlto maisto medžiagų perteklius šiuo laikotarpiu dažniausiai žalingesnis už nedidelį jų trūkumą. Įprastas tręšimo režimas atnaujinamas pavasarį.

Pavasarinis pažadinimas

Pavasarį, ilgėjant dienoms, pelargonija pradeda rodyti aktyvesnio augimo požymius. Pumpurai pabunda, viršūnėse pasirodo naujų lapelių, o substratas pradeda džiūti greičiau. Tuomet laistymo dažnis palaipsniui didinamas. Staiga užpilti ilgai sausiau laikytą augalą dideliu vandens kiekiu nereikėtų.

Žiemos metu ištįsusius, silpnus ar nuplikusius ūglius galima patrumpinti. Genėjimas skatina šoninių šakelių augimą ir padeda atkurti kompaktišką formą. Stipresni pjūviai atliekami virš sveiko lapo mazgo. Po genėjimo augalui suteikiama kuo daugiau šviesos.

Pavasaris tinkamas ir persodinimui. Jeigu šaknys užpildė visą vazoną arba substratas suslūgo, augalas perkeliamas į šviežią, laidų mišinį. Naujas indas turi būti tik šiek tiek didesnis už senąjį. Per dideliame vazone pavasarį dar vėsus substratas gali džiūti pernelyg lėtai.

Į lauką pelargonija grąžinama palaipsniui, kai praeina šalnų pavojus. Pirmomis dienomis ji laikoma nuo kaitrios saulės ir stipraus vėjo apsaugotoje vietoje. Vėliau buvimo lauke laikas ir tiesioginės šviesos kiekis didinamas. Toks grūdinimas sumažina nudegimų, lapų kritimo ir staigaus vytimo pavojų.