Sėkmingas šio nuostabaus medžio įsitvirtinimas sode prasideda nuo tinkamos vietos ir laiko parinkimo. Geriausias metas sodinti yra ankstyvas pavasaris, kol augalas dar nepradėjo aktyviai augti. Ruduo taip pat tinka, tačiau svarbu tai padaryti likus bent mėnesiui iki didžiųjų šalčių. Teisingas laiko pasirinkimas leidžia šaknims ramiai prisitaikyti prie naujos aplinkos.
Vieta sode turėtų būti kuo šviesesnė ir apsaugota nuo stiprių šiaurinių vėjų. Šis medis mėgsta tiesioginius saulės spindulius, kurie skatina gausų žydėjimą. Pavėsyje augantis augalas neatskleis viso savo grožio potencialo ir augs daug lėčiau. Todėl atvira, saulėta sodo dalis bus idealus pasirinkimas šiam egzotiniam medžiui.
Taip pat svarbu atsižvelgti į būsimą medžio dydį ir numatyti pakankamai erdvės. Suaugusi laja gali išsiplėsti iki kelių metrų, todėl arti pastatų sodinti nerekomenduojama. Atstumas nuo kitų didelių sodo augalų turėtų būti bent keturi ar penki metrai. Tai užtikrins pakankamą šviesos ir oro cirkuliaciją ateityje.
Dirvožemio kokybė pasirinktoje vietoje turi būti gerai patikrinta prieš pradedant darbus. Nors augalas toleruoja įvairias dirvas, sunkus molis reikalauja papildomo paruošimo ir drenažo. Idealus variantas yra lengvas, derlingas priemolis, kuris lengvai praleidžia vandenį. Paruošiamieji darbai padeda išvengti problemų, susijusių su šaknų sistemos užmirkimu.
Sodinimo procesas žingsnis po žingsnio
Sodinimo duobė turi būti paruošta iš anksto, kad žemė spėtų šiek tiek susigulėti. Jos gylis ir plotis turėtų būti bent du kartus didesni už sodinuko šaknų gumbą. Duobės dugne rekomenduojama supilti drenažinį sluoksnį iš skaldos ar smulkių akmenukų. Tai ypač svarbu, jei sodo dirvožemis yra linkęs sulaikyti drėgmę.
Daugiau straipsnių šia tema
Iškasta žemė sumaišoma su kompostu ir šiek tiek smėlio, kad pagerėtų jos struktūra. Sodinukas atsargiai išimamas iš vazono, stengiantis nepažeisti trapių šaknelių. Jei šaknys yra per daug susisukusios, jas galima švelniai ištiesinti rankomis. Augalas įstatomas į duobę taip, kad šaknies kaklelis liktų dirvos paviršiaus lygyje.
Duobė pamažu užpildoma paruoštu žemių mišiniu, lengvai sutrypiant kojomis aplink kamieną. Tai padeda pašalinti oro tarpus, kurie galėtų pakenkti šaknų kontaktui su dirva. Po užpylimo suformuojamas nedidelis žemės pylimas aplink duobės kraštus vandeniui sulaikyti. Gausus palaistymas iškart po sodinimo yra privalomas sėkmingo proceso žingsnis.
Galiausiai sodinimo vieta padengiama organinio mulčio sluoksniu, kuris apsaugos nuo piktžolių. Mulčias taip pat padeda išlaikyti stabilų drėgmės lygį, reikalingą jaunam augalui. Jei sodinukas yra aukštas ir plonas, rekomenduojama jį pririšti prie medinės atramos. Tai apsaugos jauną medelį nuo nulūžimo per stiprias pavasario audras.
Dauginimas sėklomis ir jų stratifikacija
Šį medį galima sėkmingai padauginti sėklomis, kurios sunoksta pūsliškuose vaisiuose rudenį. Sėklos pasižymi kietu apvalkalu, todėl joms reikalingas specialus paruošimas prieš sėją. Stratifikacija – tai procesas, imituojantis natūralias žiemos sąlygas ir žadinantis sėklą. Be šio žingsnio sėklos gali nesudygti arba dygti labai ilgai.
Sėklos sumaišomos su drėgnu smėliu arba durpėmis ir įdedamos į sandarų maišelį. Šis mišinys laikomas šaldytuve, maždaug keturių laipsnių temperatūroje, apie du ar tris mėnesius. Būtina reguliariai tikrinti drėgmę, kad sėklos neišdžiūtų ir nepradėtų pelyti. Pavasarį, pasibaigus šiam laikotarpiui, sėklos būna paruoštos sėjai į substratą.
Sėja vykdoma į lengvą, daigams skirtą žemės mišinį vazonėliuose arba šiltnamyje. Sėklos įterpiamos į maždaug vieno centimetro gylį ir lengvai prispaudžiamos. Palaikant pastovią šilumą ir drėgmę, pirmieji daigeliai pasirodo po kelių savaičių. Jaunus daigus reikia saugoti nuo tiesioginių spiginančių saulės spindulių.
Paaugę daigai išpikuojami į atskirus indus, kad turėtų daugiau vietos šaknų vystymuisi. Atviroje dirvoje juos sodinti rekomenduojama tik po metų, kai jie pakankamai sustiprėja. Šis dauginimo būdas reikalauja kantrybės, tačiau suteikia didelį džiaugsmą stebint procesą. Savomis rankomis užaugintas medis visada yra sodo pasididžiavimas.
Vegetatyvinis dauginimas ūgliais ir šaknų atžalomis
Vegetatyvinis dauginimas leidžia greičiau išauginti naują augalą, išlaikant visas motininio augalo savybes. Šiam tikslui dažniausiai naudojami vasaros pradžioje pjaunami pusiau sumedėję ūgliai. Ūgliai turėtų būti apie dešimties ar penkiolikos centimetrų ilgio su keliais lapų mazgais. Apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik viršutinius ūglio lapelius.
Ūglio apatinė dalis panardinama į šaknijimosi stimuliatorių, kuris pagreitina šaknų susidarymą. Po to ūgliai sodinami į drėgną durpių ir smėlio mišinį šiltnamio sąlygomis. Svarbu palaikyti didelę oro drėgmę, todėl vazonus galima uždengti plėvele. Reguliarus vėdinimas apsaugo nuo puvinio atsiradimo ant jaunų augalų šakelių.
Kitas paprastas būdas yra šaknų atžalų naudojimas, kurias vyresni medžiai kartais išleidžia aplink save. Šios atžalos jau turi savo šaknų sistemą, todėl jų prigijimas yra labai didelis. Ankstyvą pavasarį atžala atsargiai atskiriama nuo pagrindinio medžio šaknies aštriu šlifuotu kastuvu. Ji iškart persodinama į naują paruoštą vietą sode.
Abu vegetatyviniai būdai leidžia išlaikyti veislės grynumą ir dekoratyvines savybes nepakitusias. Sėkmingai įsišakniję ūgliai pirmaisiais metais reikalauja kruopščios priežiūros ir papildomos apsaugos žiemą. Vėliau jie vystosi kaip įprasti medžiai ir greitai pradeda džiuginti savo žiedais. Sodininkai vertina šiuos metodus dėl jų efektyvumo ir greičio.
