Purpurinio didžiojo lazdyno ligos ir kenkėjai

Purpurinis didysis lazdynas laikomas gana tvirtu krūmu, tačiau netinkamos augimo sąlygos gali paskatinti ligas ir kenkėjų plitimą. Dažniausios problemos atsiranda tada, kai laja per tanki, dirva per šlapia arba augalas ilgai patiria sausrą. Sveikas, gerai prižiūrimas krūmas paprastai geba atlaikyti nedidelius pažeidimus be didesnių pasekmių. Vis dėlto reguliari apžiūra yra būtina, nes anksti pastebėtas sutrikimas valdomas daug lengviau.

Ligos dažniausiai pasireiškia lapų dėmėmis, ūglių džiūvimu, žievės pažeidimais arba bendru augimo silpnėjimu. Vienas požymis ne visada leidžia tiksliai nustatyti priežastį. Reikia įvertinti drėgmę, augavietę, ankstesnį genėjimą ir oro sąlygas. Tik tada galima pasirinkti tinkamą priežiūros korekciją.

Kenkėjai dažnai pirmiausia pasirodo ant jaunų lapų, ūglių viršūnių arba lapų apatinės pusės. Smulkios kolonijos gali būti nepastebimos, kol lapai nepradeda deformuotis. Todėl apžiūrėti reikia ne tik išorinę krūmo pusę, bet ir lajos vidų. Kuo anksčiau aptinkama problema, tuo mažiau reikalingos stiprios priemonės.

Svarbiausias apsaugos principas yra prevencija. Tinkamas atstumas tarp augalų, saikingas tręšimas, lajos retinimas ir švaros palaikymas sumažina daugelio problemų tikimybę. Cheminės priemonės turėtų būti kraštutinis sprendimas, kai kitos priemonės nepakankamos. Sode dažnai pakanka derinti mechaninį šalinimą, biologinę pusiausvyrą ir gerą agrotechniką.

Grybinės ligos ir jų požymiai

Grybinės ligos dažniausiai suaktyvėja drėgnu, šiltu ir prastai vėdinamu laikotarpiu. Per tanki laja ilgiau išlaiko drėgmę ant lapų, todėl sudaro palankias sąlygas infekcijoms. Ant lapų gali atsirasti rudos, pilkšvos arba gelsvai apvestos dėmės. Ligai stiprėjant lapai anksčiau gelsta ir krenta.

Miltligė gali pasireikšti balkšvu apnašu ant lapų paviršiaus. Iš pradžių jis atrodo kaip lengvas miltų sluoksnis, bet vėliau lapai gali deformuotis ir silpti. Sausi, šilti orai su naktine rasa gali skatinti šios ligos plitimą. Pažeisti lapai mažina fotosintezę ir silpnina bendrą augalo gyvybingumą.

Šakų džiūvimą gali lemti įvairūs grybiniai pažeidimai arba ankstesni mechaniniai sužalojimai. Jeigu atskiros šakos staiga pradeda vysti, jas reikia patikrinti nuo viršūnės iki pagrindo. Pažeistas vietas būtina išpjauti iki sveikos medienos. Įrankiai po darbo turi būti nuvalyti, kad infekcija nebūtų pernešta kitur.

Grybinių ligų prevencijai labai svarbus genėjimas. Laja turi būti pakankamai atvira, kad po lietaus greičiau pradžiūtų. Nukritę sergantys lapai neturėtų likti po krūmu per žiemą. Taip sumažinamas infekcijos šaltinis kitam sezonui.

Šaknų problemos ir užmirkimo žala

Šaknų pažeidimai dažnai ilgai lieka nepastebėti, nes vyksta dirvoje. Pirmieji požymiai gali būti silpnas augimas, lapų vystimas net esant drėgnai dirvai ir ūglių džiūvimas. Tokie simptomai kartais klaidingai palaikomi sausros požymiais. Tačiau papildomas laistymas užmirkusioje dirvoje problemą tik pablogina.

Ilgalaikis vandens sąstovis mažina deguonies kiekį šaknų zonoje. Šaknys pradeda dusti, silpnėja ir tampa jautresnės puviniams. Ypač pavojingos vietos, kur po lietaus vanduo laikosi kelias dienas. Tokiose sąlygose net atsparus krūmas palaipsniui praranda gyvybingumą.

Prevencijai būtina tinkama augavietė ir dirvos struktūra. Sunkiose dirvose reikia įterpti organinių medžiagų ir užtikrinti vandens nutekėjimą. Jei problema kartojasi kasmet, vien tręšimas ar purškimas nepadės. Pagrindinė užduotis yra atkurti šaknų zonos oro ir vandens pusiausvyrą.

Jeigu augalas jau stipriai nukentėjo nuo užmirkimo, reikia sumažinti stresą. Negalima jo skatinti didelėmis trąšų dozėmis, nes pažeistos šaknys jų nepajėgs įsisavinti. Reikia pagerinti drenažą, pašalinti pažeistas šakas ir leisti augalui atsistatyti. Kartais labai netinkamoje vietoje augalą verta persodinti.

Amarai, erkutės ir kiti lapų kenkėjai

Amarai dažnai telkiasi ant jaunų ūglių ir lapų apatinėje pusėje. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai gali raukšlėtis, suktis ir lipti nuo išskiriamo saldaus skysčio. Dėl šio lipnumo ant lapų kartais atsiranda suodligės apnašų. Nedidelės amarų kolonijos dažnai suvaldomos mechaniškai arba natūralių priešų pagalba.

Voratinklinės erkutės dažniau pasirodo karštu ir sausu oru. Jų pažeisti lapai praranda spalvos vientisumą, tampa taškuoti ir blankūs. Kartais galima pastebėti labai ploną voratinklį. Drėgmės stresas ir dulkėta aplinka skatina jų plitimą.

Lapgraužiai vabzdžiai gali išgraužti lapų pakraščius arba palikti skylutes lapalakštyje. Nedidelė žala dažnai yra tik estetinė ir augalo rimtai nesilpnina. Tačiau masinis pažeidimas mažina fotosintezę ir gali paveikti jaunus augalus. Tokiu atveju verta rinkti kenkėjus rankomis arba naudoti tikslines, aplinkai švelnesnes priemones.

Kenkėjų kontrolei naudinga išlaikyti biologinę įvairovę sode. Boružės, auksaakės ir paukščiai padeda mažinti kenkėjų gausą. Per dažnas plataus veikimo priemonių naudojimas gali sunaikinti ir naudingus organizmus. Dėl to pirmiausia reikėtų rinktis stebėjimą, mechaninį šalinimą ir augalo stiprinimą.

Riešutų kenkėjai ir derliaus pažeidimai

Purpurinis didysis lazdynas gali būti pažeidžiamas kenkėjų, kurie veikia riešutų formavimąsi. Kai kurie vabzdžiai deda kiaušinėlius į besivystančius vaisius, o lervos minta jų viduje. Tokie riešutai gali anksti kristi arba turėti pažeistą branduolį. Iš išorės žala kartais pastebima tik vėliau.

Derliaus pažeidimų prevencijai svarbu rinkti nukritusius riešutus ir augalines liekanas. Palikti pažeisti vaisiai gali tapti kenkėjų vystymosi vieta. Reguliarus surinkimas sumažina kitų metų užkrato kiekį. Tai ypač svarbu soduose, kur lazdynų auginama daugiau.

Lajos retinimas taip pat padeda mažinti kai kurių kenkėjų palankumą. Geriau vėdinama laja yra mažiau patraukli drėgmę mėgstantiems organizmams. Be to, atviresnėje lajoje lengviau pastebėti pažeidimus. Vizualinė kontrolė tampa paprastesnė ir tikslesnė.

Jeigu pažeidimai kartojasi kasmet, reikia taikyti nuoseklią kelių sezonų strategiją. Vienkartinė priemonė retai išsprendžia problemą ilgam. Reikia derinti sanitariją, dirvos priežiūrą, kenkėjų ciklo stebėjimą ir tinkamą derliaus surinkimą. Tik taip galima sumažinti nuostolius be perteklinės cheminės apkrovos.

Prevencinė apsauga ir atsakingas gydymas

Prevencija prasideda nuo augalo stiprinimo. Subalansuotas laistymas, tinkama mityba ir neperkrauta laja mažina ligų bei kenkėjų riziką. Silpnas augalas tampa lengvu taikiniu, net jeigu veislė iš prigimties gana atspari. Todėl kasdienė priežiūra yra svarbesnė už vėlyvą gydymą.

Augalą reikėtų apžiūrėti reguliariai nuo pavasario iki rudens. Ypač svarbu tikrinti jaunus ūglius, lapų apačią, šakų pagrindus ir dirvos paviršių. Pastebėjus pirmuosius pažeidimus, galima pašalinti tik atskiras dalis. Tai leidžia išvengti didesnio plitimo.

Naudojant apsaugos priemones būtina rinktis tik konkrečiai problemai tinkamus sprendimus. Netikslus purškimas gali būti neveiksmingas ir žalingas aplinkai. Reikia laikytis normų, tinkamo laiko ir saugos reikalavimų. Dar geriau, kai cheminės priemonės pakeičiamos biologinėmis arba mechaninėmis ten, kur tai įmanoma.

Po ligos ar kenkėjų protrūkio verta peržiūrėti priežiūros klaidas. Galbūt krūmas buvo per tankus, dirva per šlapia arba augalas gavo per daug azoto. Problemų kartojimasis dažnai rodo ne atsitiktinumą, o netinkamas sąlygas. Pataisius priežastis, purpurinis didysis lazdynas dažniausiai atsigauna ir vėl auga stabiliai.