Paprastojo putino ‘Roseum’ sodinimas ir dauginimas

Sodinimas yra vienas svarbiausių etapų, nulemiantis tolesnį krūmo augimą ir vystymąsi. Tinkamai pasirinktas laikas ir vieta leidžia augalui greitai įsišaknyti ir pradėti krauti žiedus. Šis dekoratyvinis krūmas pasižymi vidutiniu augimo tempu, todėl pradinės sąlygos turi būti maksimaliai geros. Sodinant reikia atsižvelgti ne tik į dirvą, bet ir į būsimą augalo dydį suaugus.

Prieš pradedant sodinimo darbus, būtina kruopščiai paruošti duobę, kuri turėtų būti dvigubai didesnė už šaknų gumulą. Į duobės dugną rekomenduojama įberti komposto arba perpuvusio mėšlo, sumaišyto su viršutiniu derlingu žemės sluoksniu. Tai užtikrins, kad jaunos šaknys iškart gautų reikiamų maisto medžiagų augimo pradžiai. Svarbu, kad duobės kraštai nebūtų lygūs ir suploti, nes tai gali trukdyti šaknims skverbtis į šonus.

Geriausias laikas sodinimui yra ankstyvas pavasaris, kol dar neprasidėjo vegetacija, arba vėlyvas ruduo. Pavasarį pasodinti augalai turi visą sezoną įsitvirtinti prieš ateinančią žiemą. Rudeninis sodinimas taip pat turi privalumų, nes vėsi ir drėgna dirva skatina šaknų augimą be didelio streso antžeminei daliai. Svarbiausia vengti sodinimo vidurvasarį, kai dėl karščio augalas gali labai nukentėti nuo drėgmės trūkumo.

Sodinant augalą su vazonu, reikia įsitikinti, kad jis bus pasodintas tame pačiame gylyje, kokiame augo iki tol. Per gilus pasodinimas gali sukelti kamieno puvimą, o per aukštas – šaknų išdžiūvimą. Įstačius augalą į duobę, šaknys atsargiai užpilamos žeme, ją lengvai paspaudžiant rankomis, kad neliktų oro tarpų. Galiausiai augalas gausiai palaistomas, net jei lauke ir lyja lietus.

Vietos parinkimas ir paruošimas

Renkantis vietą sode, reikia galvoti apie ilgalaikį augalo buvimą vienoje vietoje. Šis krūmas mėgsta saulėtas vietas arba nedidelį pusšešėlį, kur žiedai bus didžiausi ir balčiausi. Visiškame pavėsyje augalas gali ištįsti, tapti retas, o žydėjimas bus kur kas kuklesnis. Taip pat reikėtų vengti labai vėjuotų vietų, nes stiprūs gūsiai gali aplaužyti sunkias žiedynų kekes.

Dirvožemio tyrimas prieš sodinimą padeda išvengti klaidų ir sutaupyti laiko vėliau. Jei dirva yra sunkus molis, būtina pridėti smėlio ir durpių drenažui pagerinti. Lengvose smėlio dirvose reikia pridėti daugiau molio ir organinių medžiagų, kad drėgmė būtų išlaikoma efektyviau. Augalui reikalinga neutrali arba silpnai rūgšti terpė, kurią galima pakoreguoti naudojant kalkes arba durpes.

Atstumas iki kitų augalų turi būti bent pusantro ar du metrai, kad krūmas galėtų laisvai plėstis. Per tankiai pasodinti augalai pradeda konkuruoti dėl šviesos ir maisto, todėl praranda savo dekoratyvumą. Reikia numatyti ir tai, kad krūmas su laiku pasieks trijų ar net keturių metrų aukštį. Tinkamas planavimas leidžia sukurti harmoningą sodo vaizdą be papildomų genėjimo problemų ateityje.

Paruoštą sodinimo vietą verta palikti bent savaitę pastovėti, kad žemė natūraliai susigulėtų. Tai ypač svarbu, jei įmaišėte šviežių trąšų ar kitų priedų, kurie turi susimaišyti su dirva. Per šį laiką galima dar kartą patikrinti, kaip pasirinktoje vietoje kinta apšvietimas per visą dieną. Kruopštus pasiruošimas yra sėkmingo prigijimo pagrindas, kurio nereikėtų skubinti.

Sodinimo technika ir procesas

Prieš išimant augalą iš vazono, jį reikia gerai palaistyti, kad šaknų gumulas neiširtų. Jei šaknys vazone susisukusios ratu, jas būtina atsargiai ištiesinti arba šiek tiek įpjauti keliose vietose. Tai paskatins augalą leisti naujas šaknis į šonus, o ne toliau suktis ratu. Sveikos šaknys paprastai būna šviesios spalvos ir elastingos, o ne tamsios ir trapios.

Duobės dugne suformuotas nedidelis kauburėlis padeda tolygiai paskirstyti šaknis į visas puses. Užpilant žemę, krūmą galima šiek tiek pajudinti aukštyn-žemyn, kad substratas užpildytų visus tarpus tarp šaknų. Svarbu neprimindyti žemės kojomis per stipriai, nes galite sutraiškyti smulkias šakneles ir sutankinti dirvą. Rankų paspaudimo pilnai užtenka stabilumui užtikrinti ir oro tarpams pašalinti.

Po sodinimo suformuotas nedidelis žemės pylimas aplink krūmą padės laistymo vandeniui nenutekėti į šalis. Pirmasis laistymas turi būti toks gausus, kad žemė virstų purvu ir pilnai priglustų prie šaknų sistemos. Tai kritinis momentas, užtikrinantis gerą kontaktą tarp augalo ir naujos aplinkos. Jei žemė stipriai susėda po laistymo, reikia pridėti šiek tiek daugiau viršutinio sluoksnio.

Paskutinis žingsnis yra mulčiavimas, kuris apsaugos ką tik pasodintą augalą nuo greito išdžiūvimo. Mulčiaus sluoksnis turėtų būti apie penkių centimetrų storio, tačiau neturėtų liestis tiesiogiai prie paties kamieno. Tai apsaugos nuo galimo žievės šutimo ir puvimo, kartu neleisdamas dygti piktžolėms. Jaunam augalui pirmosiomis savaitėmis po sodinimo reikia skirti ypatingą dėmesį ir stebėti jo būklę.

Dauginimas auginiais

Vienas populiariausių ir paprasčiausių būdų pasidauginti šį augalą yra žaliaisiais auginiais vasaros pradžioje. Auginiai pjaunami iš jaunų, dar nesumedėjusių ūglių, kurie turi bent du ar tris lapų mazgus. Geriausia tai daryti anksti ryte, kai augalai yra pilni drėgmės ir geriausiai ištveria procedūrą. Pjūvis turi būti įstrižas, atliktas aštriu peiliu tiesiai po lapų pumpuru.

Apatiniai lapai nuo auginio pašalinami, o viršutiniai gali būti patrumpinami per pusę, kad būtų mažiau garinama drėgmė. Auginius rekomenduojama pamerkti į įsišaknijimą skatinantį stimuliatorių, nors tai nėra privaloma. Tada jie sodinami į lengvą substratą, susidedantį iš durpių ir smėlio mišinio. Svarbu palaikyti nuolatinę drėgmę ir šilumą, todėl vazonėlius galima pridengti plėvele ar stiklu.

Įsišaknijimo procesas paprastai trunka nuo keturių iki šešių savaičių, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Per šį laiką auginius reikia vėdinti ir saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių, kurie gali juos išdžiovinti. Pastebėjus naujus augimo požymius, uždangą galima pamažu nuimti, pratatinant augalus prie lauko sąlygų. Tai ekonomiškas būdas sukurti didesnį kiekį sodinukų vienu metu.

Rudenį įsišakniję auginiai jau gali būti persodinami į didesnius vazonus arba į specialią lysvę auginimui. Per žiemą juos reikėtų papildomai pridengti, nes jaunos šaknys yra jautrios stipriam šalčiui. Kitą pavasarį turėsite savus sodinukus, kurie bus genetiškai identiški motininiam augalui. Toks dauginimo būdas leidžia išsaugoti visas veislės savybes ir grožį.

Dauginimas atžalomis ir krūmo dalijimu

Kitas paprastas būdas yra dauginimas atlankomis, kai jauna šaka lenkiama prie žemės ir ten įtvirtinama. Toje vietoje, kur šaka liečiasi su žeme, galima šiek tiek įpjauti žievę, kad šaknys pradėtų augti greičiau. Šaka pritvirtinama kabliuku ir užpilama derlingu žemės sluoksniu, nuolatos palaikant drėgmę. Po metų tokia atlanka jau turės savo šaknų sistemą ir galės būti atskirta.

Šis metodas yra saugiausias augalui, nes iki pat įsišaknijimo pabaigos jis gauna maistą iš motininio krūmo. Tai idealus būdas tiems, kurie neturi galimybės kasdien prižiūrėti auginių ir drėkinti jų šiltnamyje. Geriausia atlankas daryti pavasarį, kad iki rudens jos spėtų suformuoti pakankamai šaknų. Atskirtą naują augalą geriau dar metus paauginti vazone prieš sodinant į nuolatinę vietą.

Senus krūmus galima dauginti dalijant, tačiau tai yra sudėtingesnis ir fiziškai sunkesnis darbas. Krūmas iškasamas anksti pavasarį ir aštriu kastuvu arba pjūklu padalinamas į kelias dalis. Kiekviena dalis privalo turėti sveikų šaknų ir bent keletą antžeminių ūglių gyvybingumui palaikyti. Po tokios operacijos augalai prigyja sunkiau ir jiems reikia intensyvios priežiūros visą sezoną.

Kad ir kurį dauginimo būdą pasirinktumėte, svarbiausia yra kantrybė ir nuoseklumas. Ne visi auginiai ar atlankos prigyja šimtu procentų, todėl geriau pasiruošti šiek tiek daugiau nei reikia. Savas užaugintas augalas teikia kur kas daugiau džiaugsmo ir pasididžiavimo savo darbu. Žinių taikymas praktikoje padeda geriau suprasti augalo biologiją ir poreikius.