Sėkmingas japoniško ožekšnio įkurdinimas sode prasideda nuo atsakingo planavimo ir teisingos sodinimo technikos parinkimo. Kadangi tai visžalis augalas, jo šaknų sistema turi būti stipri ir gerai išvystyta, kad jis galėtų sėkmingai peržiemoti jau pirmaisiais metais. Sodinimo procesas apima ne tik duobės iškasimą, bet ir tinkamą dirvos paruošimą bei optimalaus laiko parinkimą. Jei laikysiesi pagrindinių agrotechnikos taisyklių, tavo ožeksnis greitai prigis ir taps ilgaamžiu sodo elementu.
Geriausias laikas sodinti japonišką ožeksnį yra ankstyvas pavasaris, kol dar neprasidėjo aktyvi vegetacija, arba ankstyvas ruduo. Pavasarinis sodinimas leidžia augalui per visą vasarą suformuoti stiprią šaknų sistemą prieš pirmąsias šalnas. Rudenį sodinant svarbu tai padaryti likus bent šešioms savaitėms iki žemės įšalimo, kad šaknys spėtų įsitvirtinti. Reikia vengti sodinimo vidurvasarį, nes dideli karščiai sukelia didelį stresą jaunam augalui.
Sodinimo duobė turėtų būti bent du kartus platesnė ir gilesnė nei augalo šaknų gumulas, kad šaknys galėtų lengvai plėstis į šalis. Į duobės dugną rekomenduojama įberti komposto arba perpuvusio mėšlo, sumaišyto su sodo žeme, kad augalas gautų startinį maistinių medžiagų kiekį. Labai svarbu ožeksnį pasodinti tokiame pačiame gylyje, kokiame jis augo vazone. Pasodinus per giliai, kamienas gali pradėti pūti, o per aukštai pasodinto augalo šaknys gali perdžiūti.
Dauginimas auginiais yra populiariausias ir efektyviausias būdas patiems išsiauginti naujų japoniško ožekšnio sodinukų. Vasaros viduryje pjaunami pusiau sumedėję auginiai, kurie turi būti apie 10–15 centimetrų ilgio su keliomis poromis lapų. Apatiniai lapai pašalinami, o auginių galai gali būti pamirkomi į šaknijimąsi skatinančius stimuliatorius. Auginiai sodinami į lengvą durpių ir smėlio mišinį bei laikomi drėgnoje, šiltoje ir šviesioje vietoje, kol išleidžia šaknis.
Kitas galimas dauginimo būdas yra atlankomis, kuris natūraliai vyksta, kai apatinės šakos liečiasi su dirvožemiu. Galima pasirinkti sveiką žemutinę šaką, ją šiek tiek įpjauti ir prispausti prie žemės, užpilant derlingu dirvožemiu bei pritvirtinant vielos kabliuku. Po metų tokia šaka paprastai suformuoja savas šaknis ir gali būti atskirta nuo motininio krūmo kaip savarankiškas augalas. Nors šis procesas lėtesnis nei dauginimas auginiais, jis reikalauja minimalios priežiūros ir pasižymi dideliu sėkmės procentu.
