Forsitijos laistymas ir tręšimas

Tinkamas laistymas ir subalansuotas tręšimas yra svarbūs forsitijos priežiūros elementai, kurie tiesiogiai veikia augalo sveikatą, augimą ir, svarbiausia, žydėjimo gausumą. Nors forsitija laikoma gana nereikliu ir sausrai atspariu krūmu, tam tikrais augimo etapais ir esant nepalankioms oro sąlygoms, jai reikalinga papildoma drėgmė ir maisto medžiagos. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į jaunus, neseniai pasodintus augalus, kurių šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad galėtų savarankiškai apsirūpinti vandeniu iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Supratimas, kada ir kaip laistyti bei tręšti forsitiją, padės išvengti dažniausiai daromų klaidų ir užtikrins, kad Jūsų krūmas kasmet džiugintų įspūdingu auksinių žiedų kriokliu.

Forsitijos laistymo poreikis labai priklauso nuo jos amžiaus ir augimo sąlygų. Subrendę, gerai įsišakniję krūmai (auginami vienoje vietoje 3-4 metus ir ilgiau) yra stebėtinai atsparūs sausrai. Jų giliai ir plačiai išsiraizgiusi šaknų sistema leidžia pasiekti drėgmę net ir tada, kai viršutinis dirvožemio sluoksnis yra sausas. Dėl šios priežasties suaugusius forsitijos krūmus papildomai laistyti reikia tik esant ilgalaikėms, ekstremalioms sausroms, kai kelias savaites iš eilės nėra lietaus, o augalo lapai pradeda vysti. Tokiu atveju geriau laistyti rečiau, bet labai gausiai, kad vanduo prasiskverbtų giliai į dirvą. Paviršutiniškas, dažnas laistymas yra neefektyvus ir netgi žalingas, nes skatina paviršinių šaknų formavimąsi.

Visai kitokia situacija yra su jaunais, naujai pasodintais krūmeliais. Pirmaisiais metais po pasodinimo, kol augalas dar tik kuria savo šaknų sistemą, jis yra labai jautrus drėgmės trūkumui. Šiuo periodu forsitiją reikia laistyti reguliariai, maždaug kartą per savaitę, o karštu ir sausu oru – ir dažniau. Kiekvienam krūmui reikėtų skirti bent vieną kibirą vandens. Svarbu stebėti dirvožemio drėgmę – jis turėtų būti nuolat šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs. Užsistovėjęs vanduo gali pakenkti šaknims, sukelti puvinį, todėl labai svarbu, kad dirva būtų laidi.

Geriausias laikas laistyti forsitiją, kaip ir daugumą kitų sodo augalų, yra ankstyvas rytas arba vėlyvas vakaras. Laistant ryte, augalas gauna drėgmės visai dienai, o vakare – per naktį atsigauna. Laistyti per dienos karščius nerekomenduojama, nes didelė dalis vandens greitai išgaruoja nuo dirvos paviršiaus ir lapų, nespėjus pasiekti šaknų. Be to, vandens lašai, patekę ant lapų saulėtą dieną, gali veikti kaip maži lęšiai ir sukelti lapų nudegimus. Laistant, vandens srovę reikėtų nukreipti tiesiai į pomedį, stengiantis nesušlapinti lapų, kas padeda sumažinti grybinių ligų riziką.

Mulčiavimas yra puikus būdas sumažinti laistymo poreikį ir pagerinti bendras augimo sąlygas. 5-7 cm storio organinio mulčio sluoksnis (pvz., komposto, pušų žievės, nupjautos žolės) aplink krūmą padeda sulaikyti drėgmę dirvožemyje, neleidžia jam greitai išdžiūti ir perkaisti. Be to, mulčias slopina piktžolių augimą, kurios konkuruoja su forsitija dėl vandens ir maisto medžiagų. Lėtai yrantis organinis mulčias taip pat praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis, todėl tai yra naudinga iš visų pusių agrotechninė priemonė. Mulčiuojant svarbu palikti nedidelį tarpą aplink krūmo kamieną, kad būtų išvengta puvimo.

Laistymo dažnumas ir kiekis

Nustatant forsitijos laistymo dažnumą, svarbiausia atsižvelgti į augalo amžių ir vyraujančias oro sąlygas. Naujai pasodintiems krūmams, ypač pirmaisiais metais, reikalingas nuolatinis dėmesys. Jų šaknys dar nėra giliai įsiskverbusios į dirvą, todėl jie yra labai priklausomi nuo drėgmės viršutiniame dirvožemio sluoksnyje. Tokius jaunus augalus rekomenduojama laistyti reguliariai, bent kartą per savaitę, ypač jei nėra lietaus. Karštomis ir vėjuotomis vasaros dienomis laistymo dažnumą gali tekti padidinti iki dviejų ar net trijų kartų per savaitę. Svarbiausia – neleisti dirvožemiui aplink šaknis visiškai išdžiūti.

Subrendusių forsitijos krūmų, kurie auga vienoje vietoje jau keletą metų, laistymo režimas yra visiškai kitoks. Jų galinga šaknų sistema geba pasiekti vandenį iš gilesnių dirvožemio sluoksnių, todėl jie yra daug atsparesni sausrai. Normaliomis oro sąlygomis, kai periodiškai palyja, suaugusių forsitijų papildomai laistyti dažniausiai nereikia. Laistytuvas į rankas turėtų būti paimamas tik per ilgalaikes sausras, kai akivaizdžiai matosi drėgmės trūkumo požymiai – nuleipę, gyvybingumą praradę lapai. Tokiu atveju reikia palieti gausiai, kad sudrėktų bent 30-40 cm dirvožemio sluoksnis.

Kalbant apie vandens kiekį, svarbu laikytis principo „geriau rečiau, bet gausiau”. Vienam jaunam krūmui per vieną laistymą reikėtų skirti apie 10 litrų (vieną kibirą) vandens. Suaugusiam, dideliam krūmui sausros metu gali prireikti ir 20-30 litrų vandens. Svarbu, kad vanduo lėtai susigertų į dirvą, o ne nutekėtų paviršiumi. Norint tai pasiekti, galima aplink krūmą suformuoti nedidelį žemės pylimėlį arba laistyti per kelis kartus, darant pertraukas, kad vanduo spėtų įsigerti. Toks gilus laistymas skatina šaknis augti gilyn, o ne į šonus, todėl augalas tampa dar atsparesnis sausrai ateityje.

Vėlyvą rudenį, prieš pat dirvožemio užšalimą, rekomenduojama atlikti vadinamąjį gausųjį rudeninį laistymą. Tai ypač svarbu, jei ruduo buvo sausas. Gausus palaistymas padeda augalui sukaupti drėgmės atsargas ir geriau peržiemoti. Žiemą, net ir esant šalčiui, augalai per šakas ir kamieną garina vandenį, o iš sušalusios žemės jo paimti negali. Dėl šios priežasties gali įvykti fiziologinė sausra, kai augalas tiesiog išdžiūsta. Gerai rudenį palietas krūmas yra daug atsparesnis žiemos iššūkiams ir pavasarį pasitinka gyvybingesnis.

Tręšimo svarba ir laikas

Nors forsitija nėra labai reikli maisto medžiagoms, tinkamas tręšimas gali ženkliai pagerinti jos augimą ir žydėjimo kokybę, ypač jei ji auga skurdesniame dirvožemyje. Tręšimas padeda augalui sukaupti jėgų gausiam žiedų formavimui ir naujų ūglių auginimui. Svarbiausia yra pasirinkti tinkamą tręšimo laiką ir trąšų tipą. Pagrindinis tręšimas atliekamas ankstyvą pavasarį, dar prieš pradedant sprogti pumpurams. Šiuo metu augalui labiausiai reikia maisto medžiagų, kad galėtų sėkmingai pradėti vegetaciją ir pasiruošti žydėjimui.

Pavasariniam tręšimui puikiai tinka organinės trąšos. Aplink krūmą galima paskleisti 3-5 cm storio gerai perpuvusio mėšlo ar komposto sluoksnį ir jį lengvai įterpti į viršutinį dirvožemio sluoksnį. Organinės trąšos ne tik lėtai atpalaiduoja maisto medžiagas per visą sezoną, bet ir gerina dirvožemio struktūrą, didina jo laidumą orui ir vandeniui, skatina mikroorganizmų veiklą. Tai yra ilgalaikis ir tvarus būdas palaikyti dirvožemio derlingumą. Jei neturite organinių trąšų, galima naudoti ir kompleksines mineralines trąšas.

Naudojant mineralines trąšas, reikėtų rinktis tas, kurios skirtos žydintiems krūmams. Svarbu atkreipti dėmesį į NPK (azoto, fosforo, kalio) santykį. Pavasarį geriausiai tinka subalansuotos trąšos, kuriose yra visų trijų pagrindinių elementų. Azotas (N) skatina lapų ir ūglių augimą, fosforas (P) yra būtinas šaknų sistemos vystymuisi ir gausiam žiedų formavimui, o kalis (K) didina augalo atsparumą ligoms, sausrai ir šalčiui. Trąšas reikia išberti tolygiai aplink krūmą, laikantis gamintojo nurodytų normų, ir lengvai įmaišyti į dirvą, po to gausiai palaistyti, kad jos pradėtų tirpti ir taptų prieinamos augalui.

Po žydėjimo forsitijos papildomai tręšti nerekomenduojama, ypač azoto turinčiomis trąšomis. Vėlyvas tręšimas gali išprovokuoti naujų ūglių augimą vasaros pabaigoje ar rudenį. Tokie ūgliai nespėja sumedėti iki žiemos ir yra labai jautrūs šalčiui, todėl dažniausiai nušąla. Jei matote, kad krūmas atrodo silpnas, galima jį patręšti trąšomis, kuriose dominuoja kalis ir fosforas – tai padės sustiprinti augalą ir pasiruošti žiemai, neskatinant nereikalingo augimo. Svarbu prisiminti, kad pertręšimas yra žalingesnis nei nepakankamas tręšimas.

Trąšų tipai ir naudojimas

Forsitijų tręšimui galima naudoti tiek organines, tiek mineralines trąšas, o geriausių rezultatų pasiekiama derinant abu šiuos tipus. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar durpės, yra vertinamos dėl savo ilgalaikio poveikio. Jos ne tik aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio fizines savybes: didina purumą, laidumą orui bei vandeniui, skatina naudingųjų mikroorganizmų veiklą. Kompostas yra bene universaliausia ir saugiausia organinė trąša, kurią galima naudoti be baimės pertręšti augalą. Pavasarį aplink krūmą paskleistas komposto sluoksnis veiks kaip lėto atpalaidavimo trąša ir mulčias vienu metu.

Perpuvęs mėšlas (jokiu būdu ne šviežias, nes jis gali nudeginti šaknis) taip pat yra puikus maisto medžiagų šaltinis. Jį geriausia įterpti į dirvą rudenį arba ankstyvą pavasarį. Medžio pelenai yra geras kalio ir fosforo bei įvairių mikroelementų šaltinis, be to, jie mažina dirvožemio rūgštingumą. Tačiau pelenus reikia naudoti saikingai, nes per didelis jų kiekis gali per daug sušarminti dirvą. Organinės trąšos yra ekologiškas ir tvarus pasirinkimas, padedantis palaikyti sveiką sodo ekosistemą.

Mineralinės trąšos pasižymi greitu poveikiu, nes jose esančios maisto medžiagos yra lengvai prieinamos augalams. Jos skirstomos į paprastąsias (turinčias vieną maisto elementą, pvz., amonio salietra – azoto trąša) ir kompleksines (turinčias du, tris ar daugiau elementų). Forsitijoms geriausia rinktis kompleksines trąšas, skirtas žydintiems augalams ar dekoratyviniams krūmams. Pavasarį naudojamose trąšose turėtų būti subalansuotas azoto, fosforo ir kalio kiekis (pvz., NPK 10-10-10). Fosforas (P) ypač svarbus gausiam žydėjimui, todėl galima ieškoti trąšų su šiek tiek didesniu šio elemento kiekiu.

Naudojant mineralines trąšas, būtina griežtai laikytis gamintojo rekomendacijų dėl dozavimo. Per didelė trąšų koncentracija gali „sudeginti” augalo šaknis ir padaryti daugiau žalos nei naudos. Granuliuotas trąšas reikia tolygiai išbarstyti aplink krūmą, vengiant jų patekimo ant kamieno, ir lengvai įterpti į dirvą. Po tręšimo būtina gausiai palaistyti, kad trąšos ištirptų ir pasiektų šaknų zoną. Vasaros antroje pusėje ir rudenį reikėtų vengti trąšų, turinčių daug azoto. Vietoj jų, jei reikia, galima naudoti rudenines trąšas su didesniu kalio ir fosforo kiekiu, kurios padeda augalui pasiruošti žiemai.

Dažniausios klaidos

Viena dažniausių klaidų laistant forsitiją yra per dažnas ir paviršutiniškas laistymas. Daugelis pradedančiųjų sodininkų linkę kasdien po truputį palaistyti augalus, manydami, kad taip jiems padeda. Tačiau toks laistymas sudrėkina tik patį viršutinį dirvožemio sluoksnį. Dėl to augalo šaknys skatinamos augti ne gilyn, o paviršiuje, kur dirva greičiausiai išdžiūsta. Taip suformuojama silpna, paviršinė šaknų sistema, ir augalas tampa dar labiau priklausomas nuo dažno laistymo bei jautresnis sausrai. Teisinga strategija yra laistyti rečiau, bet gausiai, kad vanduo prasiskverbtų giliai ir skatintų šaknų augimą į gylį.

Kita paplitusi klaida yra pertręšimas, ypač azoto trąšomis. Matydami, kad augalas lėčiau auga ar menkiau žydi, sodininkai kartais griebiasi didesnių trąšų dozių, tikėdamiesi greito rezultato. Tačiau per didelis azoto kiekis forsitijai duoda priešingą efektą – skatina vešlų, tamsiai žalių lapų augimą žiedų sąskaita. Krūmas gali atrodyti labai sveikas ir gyvybingas, tačiau pavasarį žiedų bus labai mažai arba visai nebus. Be to, pertręšimas gali pakenkti šaknims ir bendrai augalo sveikatai. Visada geriau laikytis taisyklės „mažiau yra daugiau” ir naudoti trąšas saikingai, pagal gamintojo rekomendacijas.

Tręšimas netinkamu laiku – dar viena klaida, galinti pakenkti augalui. Kaip minėta, tręšimas azoto trąšomis vasaros antroje pusėje ar rudenį yra žalingas. Jis skatina naujų ūglių augimą, kurie nespėja subręsti ir sumedėti iki žiemos. Tokie „žali” ūgliai yra labai jautrūs šalčiui ir per pirmąsias stipresnes šalnas nušąla. Tai ne tik eikvoja augalo energiją, bet ir gali tapti vartais infekcijoms. Pagrindinis tręšimas turi būti atliktas pavasarį, o vasaros pabaigoje augalui reikia leisti ramiai ruoštis žiemos ramybės periodui.

Galiausiai, ignoruoti mulčiavimo svarbą taip pat yra klaida. Daugelis sodininkų neskiria pakankamai dėmesio dirvos paviršiaus padengimui aplink augalus. Mulčias ne tik atrodo estetiškai, bet ir atlieka daugybę svarbių funkcijų. Jis padeda išsaugoti drėgmę dirvoje, taip sumažindamas laistymo poreikį, apsaugo šaknis nuo perkaitimo vasarą ir nuo įšalo žiemą, slopina piktžolių augimą. Organinis mulčias, pavyzdžiui, kompostas, pūdamas praturtina dirvą maisto medžiagomis. Atsisakydami mulčiavimo, prarandame galimybę natūraliai ir efektyviai pagerinti forsitijos augimo sąlygas.

_{📷  Flickr / Szerző: Maja Dumat / Licence: CC BY 2.0}