Forsitijos sodinimas ir dauginimas

Forsitijos, dar vadinamos forzicijomis, yra vieni populiariausių pavasarį žydinčių krūmų, vertinamų dėl savo ankstyvo ir gausaus žydėjimo ryškiai geltonais žiedais. Šie augalai yra ne tik dekoratyvūs, bet ir palyginti nereiklūs, todėl puikiai tinka tiek patyrusiems sodininkams, tiek pradedantiesiems. Sėkmingas forsitijos auginimas prasideda nuo tinkamo sodinimo ir žinojimo, kaip šį krūmą galima lengvai padauginti. Teisingai parinkta vieta, tinkamai paruošta sodinimo duobė ir laiku atliktas sodinimas yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys gerą augalo prigijimą ir jo tolesnį vystymąsi. Suprantant šiuos pagrindinius principus, galima be didelių pastangų sukurti įspūdingą pavasarinį akcentą savo sode.

Sodinant forsitiją, svarbiausia yra pasirinkti tinkamą laiką. Geriausias laikas sodinti šiuos krūmus yra ruduo, maždaug nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, arba ankstyvas pavasaris, kol dar neišsprogę pumpurai. Rudenį pasodintas augalas spėja gerai įsišaknyti iki žiemos šalčių ir pavasarį pradeda augti anksčiau ir sparčiau. Pavasarį sodinant svarbu neatidėlioti darbų, nes vėliau pasodintiems augalams gali būti sunkiau prigyti, ypač jei prasideda karšti ir sausi orai. Sodinukai gali būti tiek plikomis šaknimis, tiek su žemės gumulu ar auginti konteineriuose – pastaruosius galima sodinti viso sezono metu, tačiau vis tiek geriausia vengti karščiausių vasaros dienų.

Pasirinkus laiką, reikia paruošti sodinimo duobę. Ji turėtų būti maždaug du kartus platesnė ir šiek tiek gilesnė nei augalo šaknų gumulas. Didesnė duobė užtikrina, kad šaknys lengvai skverbsis į supurentą dirvožemį. Iškastą žemę rekomenduojama sumaišyti su kompostu, gerai perpuvusiu mėšlu ar durpėmis, ypač jei sodo dirva yra sunki ar skurdi. Šis pagerintas mišinys suteiks augalui reikalingų maisto medžiagų pradiniame augimo etape. Duobės dugne galima suformuoti nedidelį kauburėlį iš paruošto žemės mišinio, ant kurio bus paskleistos augalo šaknys.

Prieš sodinant augalą su plikomis šaknimis, jas reikėtų apžiūrėti ir apkarpyti visas pažeistas ar pernelyg ilgas šaknis. Konteineryje augintą sodinuką reikia atsargiai išimti, stengiantis nepažeisti šaknų gumulo. Jei šaknys yra susipynusios ir auga ratu, jas reikėtų švelniai išsklaidyti. Augalas statomas į duobės centrą ant kauburėlio taip, kad šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į kamieną) būtų lygus su žemės paviršiumi. Pasodinus per giliai, augalas gali skursti ir prastai augti. Duobė užpildoma paruoštu žemės mišiniu, periodiškai jį lengvai suspaudžiant, kad neliktų oro tarpų. Galiausiai gausiai palaistoma, net jei dirva drėgna – tai padeda žemei geriau priglusti prie šaknų.

Tinkamiausias laikas sodinti

Optimalus laikas forsitijos sodinimui yra vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą augalo prigijimą ir tolesnį augimą. Geriausiai šiuos krūmus sodinti rudenį. Rudeninis sodinimas, atliekamas nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, leidžia augalui per likusį šiltąjį periodą suformuoti naujas šaknis ir gerai įsitvirtinti dirvožemyje prieš prasidedant žiemai. Dėl to pavasarį, vos tik nutirpus sniegui ir atšilus orams, toks augalas iškart pradeda aktyvią vegetaciją, auga stipresnis ir yra atsparesnis pavasario sausroms. Svarbu darbus atlikti likus bent 3-4 savaitėms iki stabilaus dirvos įšalo.

Alternatyvus laikas sodinimui yra ankstyvas pavasaris, kai tik įšalas pasitraukia iš žemės ir dirva tampa tinkama darbams. Pavasarinį sodinimą reikia atlikti kuo anksčiau, kol augalo pumpurai dar neišsprogę. Anksti pasodinta forsitija turi daugiau laiko įsišaknyti prieš prasidedant vasaros karščiams. Vėlyvas pavasarinis sodinimas yra rizikingesnis, nes augalas patiria didesnį stresą dėl sparčiai kylančios temperatūros ir intensyvesnio vandens garinimo per lapus, o šaknų sistema dar nebūna pakankamai išsivysčiusi, kad aprūpintų augalą drėgme. Tokiu atveju būtinas atidesnis ir reguliaresnis laistymas.

Sodinukus, augintus konteineriuose, teoriškai galima sodinti visą vegetacijos sezoną, nuo pavasario iki rudens. Jų šaknų sistema yra uždara ir persodinimo metu mažiau pažeidžiama. Vis dėlto, net ir sodinant konteinerinius augalus, geriausia vengti karščiausio vasaros vidurio. Jei sodinti tenka būtent vasarą, reikėtų pasirinkti apsiniaukusią, vėsesnę dieną ir po pasodinimo augalą reguliariai bei gausiai laistyti, kol jis visiškai prigis. Taip pat naudinga mulčiuoti pomedį, kad dirva ilgiau išliktų drėgna ir vėsi.

Nepriklausomai nuo pasirinkto sodinimo laiko, svarbu atsižvelgti į oro sąlygas. Nereikėtų sodinti per lietingas dienas, kai dirva yra labai šlapia ir lipni, nes sunku tinkamai paruošti duobę ir suformuoti gerą kontaktą tarp šaknų ir dirvožemio. Taip pat nepalanku sodinti esant stipriam vėjui ar dideliam karščiui, nes tai sukelia papildomą stresą augalui. Idealiausios sąlygos sodinimui – rami, apsiniaukusi, bet nelyjanti diena, kai dirva yra vidutiniškai drėgna ir puri.

Vietos paruošimas ir sodinimo eiga

Tinkamas vietos paruošimas yra esminis žingsnis užtikrinant sėkmingą forsitijos prigijimą. Pirmiausia reikia pasirinkti saulėtą arba tik šiek tiek šešėliuotą vietą. Dirvožemis turi būti laidus vandeniui, todėl, jei jis sunkus ir molingas, būtina jį pagerinti. Prieš kasant duobę, plotą reikia kruopščiai išravėti, pašalinant visas piktžoles, ypač daugiametes, tokias kaip varputis ar kiaulpienės, nes vėliau jas pašalinti iš po krūmo bus sudėtinga. Jei dirva labai rūgšti, galima įterpti šiek tiek kalkių ar medžio pelenų, kad pH priartėtų prie neutralaus.

Sodinimo duobė ruošiama atsižvelgiant į sodinuko šaknų sistemos dydį – ji turi būti maždaug dvigubai platesnė ir šiek tiek gilesnė. Kasant duobę, viršutinį derlingą dirvožemio sluoksnį reikėtų atidėti į vieną pusę, o gilesnį, nederlingą – į kitą. Viršutinį sluoksnį sumaišykite su gerai subrendusiu kompostu, perpuvusiu mėšlu arba specialiomis durpėmis, skirtomis krūmams. Šis mišinys bus naudojamas duobės užpylimui. Į paruoštą duobę galima įberti saują kompleksinių trąšų su didesniu fosforo kiekiu, kuris skatina šaknų augimą, ir gerai sumaišyti su žeme, kad trąšų granulės neturėtų tiesioginio kontakto su šaknimis.

Prieš dedant augalą į duobę, būtina jį tinkamai paruošti. Jei sodinukas yra plikomis šaknimis, jas reikėtų pamirkyti vandenyje bent porą valandų. Po mirkymo apžiūrėkite šaknis: aštriu sekatoriumi pašalinkite visas pažeistas, apdžiūvusias ar nulūžusias dalis. Jei augalas iš konteinerio, atsargiai išimkite jį ir švelniai atlaisvinkite susivijusias šaknis, ypač jei jos tankiai apraizgė gumulą. Tai paskatins jas augti į šonus, o ne suktis ratu. Statykite augalą į duobės centrą, išskleiskite šaknis ir įsitikinkite, kad šaknies kaklelis yra dirvos paviršiaus lygyje.

Užpildami duobę paruoštu derlingu žemės mišiniu, periodiškai jį švelniai apspauskite rankomis arba koja, kad neliktų oro kišenių. Užpylus duobę, aplink krūmelį suformuokite nedidelį pylimėlį iš žemių – tai padės sulaikyti vandenį laistant ir neleis jam nutekėti į šonus. Po sodinimo augalą būtina gausiai palaistyti, išliejant bent vieną kibirą vandens. Vanduo padės žemei susigulėti ir užtikrins gerą kontaktą tarp šaknų ir dirvožemio. Galiausiai, pomedį aplink krūmą galima mulčiuoti 5-7 cm storio komposto, durpių ar pušų žievės sluoksniu, paliekant nedidelį tarpą aplink kamieną. Mulčias padės išsaugoti drėgmę, slopins piktžolių augimą ir apsaugos šaknis nuo temperatūros svyravimų.

Dauginimas auginiais

Dauginimas auginiais yra vienas efektyviausių ir populiariausių būdų gauti naujų forsitijos augalų. Šis metodas leidžia išsaugoti visas motininio augalo veislės savybes. Galima naudoti tiek žaliuosius, tiek sumedėjusius auginius. Dauginimas žaliaisiais auginiais atliekamas vasaros pradžioje, paprastai birželio mėnesį, kai šių metų ūgliai jau būna šiek tiek sutvirtėję, bet dar nespėję pilnai sumedėti. Aštriu peiliu ar sekatoriumi nupjaunamos maždaug 10-15 cm ilgio viršūninės ūglių dalys, turinčios bent dvi poras lapų. Pjūvis daromas įstrižai, šiek tiek žemiau lapų mazgo.

Paruošiant auginį, reikia pašalinti apatinę lapų porą, o viršutinius lapus galima perpus patrumpinti, kad sumažėtų drėgmės išgarinimas. Paruošto auginio apatinę dalį rekomenduojama pamirkyti į specialius šaknijimąsi skatinančius miltelius (įsišaknijimo hormonus), nors forsitijos dažnai gerai įsišaknija ir be jų. Auginiai sodinami į dėžutes ar vazonėlius, pripildytus lengvo ir laidaus substrato, pavyzdžiui, durpių ir smėlio ar perlito mišinio. Auginiai kišami į substratą maždaug 2-3 cm gyliu ir lengvai apspaudžiami. Po pasodinimo substratas sudrėkinamas, o dėžutė pridengiama skaidria plėvele ar stiklu, kad būtų palaikoma didelė oro drėgmė.

Dėžutės su auginiais laikomos šiltoje, šviesioje, bet nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje vietoje. Būtina reguliariai vėdinti, kasdien nuimant dangą bent 15-20 minučių, kad nesikauptų kondensatas ir neplistų grybinės ligos. Substratas turi būti nuolat drėgnas, bet ne šlapias. Po 3-4 savaičių auginiai paprastai išleidžia šaknis. Kai pasirodo nauji lapeliai – tai ženklas, kad auginys sėkmingai įsišaknijo. Tuomet dangą galima nuimti, o sustiprėjusius augalus po kurio laiko galima persodinti į atskirus vazonėlius arba į laikiną lysvę tolesniam auginimui.

Dauginimas sumedėjusiais auginiais yra dar paprastesnis metodas, atliekamas ramybės periodu – vėlyvą rudenį, nukritus lapams, arba ankstyvą pavasarį. Pjaunami gerai subrendę, sveiki vienerių metų ūgliai. Jie supjaustomi 20-30 cm ilgio atkarpomis, stengiantis, kad kiekvienas auginys turėtų bent kelis pumpurus. Viršutinis pjūvis daromas tiesus, šiek tiek virš pumpuro, o apatinis – įstrižas, po pumpuru. Paruošti auginiai tiesiog susmeigiami į gerai paruoštą, supurentą dirvą atviroje lysvėje taip, kad du trečdaliai auginio būtų po žeme. Atstumas tarp auginių turėtų būti apie 15-20 cm. Per pavasarį ir vasarą auginiai išleis šaknis ir pradės augti, o kitą rudenį jau turėsite jaunus sodinukus, paruoštus persodinti į nuolatinę vietą.

Kiti dauginimo būdai

Be dauginimo auginiais, egzistuoja ir kiti, ne mažiau veiksmingi ir paprasti forsitijos dauginimo būdai, pavyzdžiui, dauginimas atlankomis. Šis metodas idealiai tinka, kai reikia nedidelio kiekio naujų augalų ir norima išvengti rūpesčių su auginių priežiūra. Dauginimas atlankomis atliekamas pavasarį. Reikia pasirinkti sveiką, ilgą ir lanksčią apatinę motininio krūmo šaką, kurią būtų galima lengvai prilenkti prie žemės. Toje vietoje, kur šaka liečiasi su dirva, aštriu peiliu galima šiek tiek įpjauti arba įbrėžti žievę – tai paskatins šaknų formavimąsi.

Paruošta šaka prilenkiama prie žemės ir pritvirtinama specialiu metaliniu kabliu, vielos lankeliu ar tiesiog prispaudžiama akmeniu, kad neatsikeltų. Prilenkta vieta užberiama derlingos žemės arba komposto kaupeliu, gerai jį apspaudžiant. Šakos viršūnė, turinti keletą pumpurų, paliekama kyšoti virš žemės. Per visą vegetacijos sezoną svarbu palaikyti nuolatinę drėgmę aplink prilenktą šaką, kad sklandžiai vyktų šaknijimosi procesas. Paprastai iki rudens ar kito pavasario atlanka išleidžia pakankamai stiprias šaknis ir suformuoja savarankišką augalą.

Kitą pavasarį, įsitikinus, kad naujas augalas gerai įsišaknijo (tai galima patikrinti švelniai patraukus – jis turi tvirtai laikytis žemėje), jį galima aštriu sekatoriumi ar kastuvu atskirti nuo motininio krūmo. Atsargiai iškastą jauną sodinuką su geru šaknų gumulu galima iškart sodinti į nuolatinę vietą sode. Šis dauginimo būdas yra labai patikimas, nes jaunasis augalas gauna maisto medžiagas iš motininio krūmo tol, kol suformuoja savo šaknų sistemą, todėl prigijimo tikimybė yra beveik šimtaprocentinė.

Retesnis, bet taip pat galimas dauginimo būdas yra krūmo dalijimas. Jis taikomas senesniems, gerai išsikerojusiems forsitijos krūmams, dažniausiai atliekamas ankstyvą pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai, arba rudenį. Visas krūmas yra atsargiai iškasamas, stengiantis kuo mažiau pažeisti šaknis. Iškasto krūmo šaknynas aštriu kastuvu ar kirviu padalijamas į kelias dalis taip, kad kiekviena dalis turėtų bent kelis stiprius ūglius ir gerą šaknų kuokštą. Gautos dalys iškart sodinamos į naujas, iš anksto paruoštas vietas. Po pasodinimo augalus reikia gerokai apkarpyti, kad būtų subalansuota antžeminė ir požeminė dalys, ir gausiai palaistyti.