Citrininio kalistemono sodinimas ir dauginimas

Citrininį kalistemoną geriausia sodinti į erdvų, drenažo angas turintį indą, nes Lietuvos klimato sąlygomis jį žiemai būtina perkelti į apsaugotą vietą. Tinkamai parinktas substratas ir atsargus darbas su šaknimis padeda augalui greitai įsitvirtinti. Kalistemoną galima dauginti sėklomis arba auginiais, tačiau šie būdai skiriasi greičiu ir gaunamų augalų savybėmis. Vegetatyvinis dauginimas dažniausiai pasirenkamas tada, kai norima išsaugoti konkretaus motininio augalo požymius.

Vazono ir substrato parinkimas

Sodinimui skirtas vazonas turi būti tik šiek tiek didesnis už esamą šaknų gumulą. Pernelyg dideliame inde substratas džiūsta lėtai, todėl padidėja šaknų puvinio rizika. Brandesniam kalistemonui tinka sunkesnis keraminis vazonas, kuris suteikia stabilumo vėjuotoje terasoje. Indo dugne būtinos kelios neužsikemšančios drenažo angos.

Substratas turi būti purus, laidus orui ir vandeniui. Gerą mišinį galima paruošti iš kokybiško rūgštesnių augalų substrato, perlito ir smulkios pušų žievės. Organinė dalis išlaiko pakankamai drėgmės, o mineraliniai priedai apsaugo nuo suslūgimo. Dirvos reakcija turėtų būti silpnai rūgšti, nes per šarminėje terpėje blogėja geležies pasisavinimas.

Storas akmenukų sluoksnis vazono dugne nepakeičia tinkamos substrato struktūros. Svarbiausia, kad visas šaknų zonoje esantis mišinys būtų pralaidus. Drenažo angas galima pridengti tinkleliu, kad pro jas neišbyrėtų žemė. Tačiau angų negalima sandariai užkimšti molio šukėmis ar tankia medžiaga.

Prieš sodinimą substratas lengvai sudrėkinamas, kad nebūtų nei dulkėtas, nei permirkęs. Sausas durpinis mišinys vėliau gali sunkiai sugerti vandenį. Per šlapia žemė susispaudžia ir apsunkina tikslų augalo įstatymą. Tinkamai paruoštas substratas turi byrėti tarp pirštų, tačiau suspaustas trumpam išlaikyti formą.

Persodinimo eiga ir priežiūra po jo

Kalistemoną patogiausia persodinti pavasarį, kai prasideda aktyvus augimas. Dieną prieš procedūrą augalą galima saikingai palaistyti, kad šaknų gumulas būtų vientisas. Išimant iš seno vazono negalima stipriai traukti už kamieno ar šakų. Geriau paguldyti indą ant šono ir atsargiai atlaisvinti jo kraštus.

Sveikos šaknys dažniausiai būna šviesios, tvirtos ir neturi nemalonaus kvapo. Juodos, minkštos ar gleivėtos dalys rodo puvinį ir turi būti pašalintos švariu įrankiu. Jeigu šaknys susisukusios tankiu ratu, išorinį sluoksnį galima labai atsargiai papurenti. Stipriai suardyti visą šaknų gumulą nereikėtų, nes kalistemonas jautriai reaguoja į didelius pažeidimus.

Augalas naujame vazone sodinamas tokiame pačiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Šaknies kaklelio negalima užpilti storu substrato sluoksniu. Žemė aplink šaknis beriama palaipsniui ir lengvai paspaudžiama, kad neliktų didelių oro ertmių. Pernelyg smarkiai suspaustas mišinys praranda laidumą ir lėčiau džiūsta.

Po persodinimo kalistemonas gausiai, bet atsargiai palaistomas. Kelias dienas jį geriau laikyti šviesioje vietoje, apsaugotoje nuo kaitrios vidurdienio saulės ir stipraus vėjo. Tręšti iš karto nereikia, nes šviežiame substrate paprastai pakanka maisto medžiagų. Normalus augimas dažniausiai atsinaujina tada, kai šaknys pradeda skverbtis į naują žemės sluoksnį.

Dauginimas auginiais

Auginiai dažniausiai pjaunami pavasario pabaigoje arba vasaros pradžioje iš sveikų, pusiau sumedėjusių ūglių. Tinkamas auginys turėtų būti maždaug aštuonių–dvylikos centimetrų ilgio. Apatiniai lapai pašalinami, kad pasodinta dalis nepradėtų pūti. Viršūnėje paliekami keli lapai, tačiau labai didelį jų kiekį galima sumažinti.

Pjūvis daromas švariu ir aštriu peiliu tiesiai po lapo mazgu. Įsišaknijimą gali pagreitinti nedidelis šaknų formavimąsi skatinančio preparato kiekis. Auginys sodinamas į lengvą durpių ir perlito mišinį. Substratas turi būti drėgnas, bet iš jo neturi sunktis vanduo.

Indą galima uždengti skaidriu gaubtu arba maišeliu, kad aplink auginį išliktų didesnė oro drėgmė. Danga neturėtų liesti lapų, nes nuolat šlapias paviršius greičiau pažeidžiamas grybelinių ligų. Kasdien reikia trumpai pravėdinti ir pašalinti susikaupusį kondensatą. Auginiai laikomi šviesioje vietoje be kaitrios tiesioginės saulės.

Šaknų formavimasis gali trukti kelias savaites ar ilgiau, todėl būtina kantrybė. Apie įsišaknijimą dažniausiai rodo naujų lapelių augimas ir juntamas pasipriešinimas labai švelniai pajudinus auginį. Įsišaknijusio augalo negalima iš karto perkelti į didelį vazoną. Pirmiausia jam parenkamas nedidelis indas ir purus substratas, kuriame jaunos šaknys galėtų tolygiai vystytis.

Dauginimas sėklomis ir jaunų augalų auginimas

Kalistemono sėklos yra labai smulkios ir paprastai subręsta sumedėjusiose vaisių dėžutėse. Sėjai naudojamas sterilus, smulkus ir lengvas substratas. Sėklos paskleidžiamos paviršiuje ir tik labai plonai prispaudžiamos. Storas žemės sluoksnis gali trukdyti jų dygimui.

Substratas drėkinamas smulkia dulksna arba laistant iš apačios. Stipri vandens srovė lengvai nuplauna smulkias sėklas į vieną vietą. Sėklų indas laikomas šiltai ir šviesiai, tačiau saugomas nuo tiesioginės kaitros. Paviršius neturi visiškai išdžiūti, bet nuolatinis šlapumas skatina pelėsį.

Daigai pradžioje būna smulkūs ir auga lėtai. Kai jie suformuoja kelis tikruosius lapelius, augalus galima atsargiai išpikuoti į atskirus mažus vazonėlius. Darbo metu daigai laikomi už lapelių, o ne už trapaus stiebelio. Po pikavimo jiems palaikoma tolygi drėgmė ir švelnus apšvietimas.

Iš sėklų išauginti kalistemonai gali skirtis nuo motininio augalo žiedų spalva, augimo forma ar žydėjimo gausumu. Be to, iki pirmųjų žiedų dažniausiai tenka laukti ilgiau nei dauginant auginiais. Jauni augalai turi būti saugomi nuo perdžiūvimo ir žemos temperatūros. Tinkamai prižiūrimi jie palaipsniui suformuoja tvirtą šaknų sistemą ir gali tapti ilgaamžiais kolekcijos augalais.