Čilinės araukarijos sodinimas reikalauja kruopštaus pasiruošimo, nes šis medis blogai toleruoja šaknų pažeidimus ir vėlesnį perkėlimą. Sėkmingą prigijimą lemia tinkamas sodinimo laikas, laidus dirvožemis ir teisingai paruošta duobė. Dauginti augalą patikimiausia sėklomis, nors jų daigumas greitai mažėja ir sėjos negalima ilgai atidėlioti. Jauni daigai auga lėtai, todėl jiems reikia kantrybės, vienodos drėgmės ir apsaugos nuo ekstremalių sąlygų.
Sodinimo vietos ir laiko parinkimas
Araukariją geriausia sodinti pavasarį, kai stiprių šalnų pavojus jau sumažėjęs, tačiau dirvoje dar pakanka natūralios drėgmės. Per vasarą augalas spėja išauginti naujų šaknelių ir geriau pasiruošia pirmajai žiemai. Švelnesnio klimato vietovėse galima sodinti ir ankstyvą rudenį, tačiau toks pasirinkimas rizikingesnis. Jei žiema ateina anksti, neįsišaknijęs sodinukas gali būti pažeistas šalčio ir dirvos kilnojimosi.
Pasirinkta vieta turi būti šviesi, erdvi ir apsaugota nuo stipriausių vėjų. Reikia vengti duburių, kuriuose ilgai laikosi šaltas oras arba kaupiasi lietaus vanduo. Taip pat netinka vietos prie lietvamzdžių, drenažo išleidimo taškų ar nuolat laistomos vejos įdubų. Jaunai araukarijai ypač pavojingas ilgalaikis šaknų užmirkimas.
Planuojant sodinimą būtina numatyti būsimo medžio dydį. Araukarija nėra tinkamas augalas siauram gėlynui, mažam vidiniam kiemui ar vietai po elektros laidais. Jos šakoms reikia erdvės taisyklingai išsidėstyti aplink kamieną. Palikus pakankamą atstumą nuo statinių ir kitų medžių, vėliau nereikės žaloti lajos.
Prieš sodinimą verta kelias dienas stebėti, kaip pasirinktoje vietoje juda saulė, vėjas ir lietaus vanduo. Vienkartinė apžiūra sausu oru ne visada parodo tikrąsias sąlygas. Jei po stipraus lietaus vanduo telkšo ilgiau nei parą, būtina gerinti drenažą arba rinktis kitą vietą. Atsakingas vietos įvertinimas yra daug veiksmingesnis už bandymą gelbėti netinkamai pasodintą medį.
Daugiau straipsnių šia tema
Sodinimo duobės ir substrato paruošimas
Sodinimo duobė turėtų būti platesnė už šaknų gumulą, bet ne pernelyg gili. Pasodinus šaknų kaklelis turi likti tame pačiame aukštyje, kuriame augalas augo vazone. Per giliai įkastas kamieno pagrindas nuolat drėksta ir gali pradėti pūti. Per aukštai pasodintas šaknų gumulas greičiau išdžiūsta ir tampa jautresnis šalčiui.
Duobės dugno nereikėtų iškloti storu žvyro sluoksniu tikintis išspręsti sunkios dirvos problemą. Toks sluoksnis kartais sukuria ribą, virš kurios vanduo vis tiek kaupiasi. Daug veiksmingiau pagerinti platesnį dirvos plotą, įmaišant struktūrą gerinančių medžiagų. Sunkioje žemėje sodinimo vietą galima šiek tiek paaukštinti, kad paviršinis vanduo nubėgtų į šalis.
Iškastą dirvą naudinga sumaišyti su subrendusiu kompostu, lapų pūdiniu ir laidumą gerinančiu mineraliniu priedu. Šviežias mėšlas, didelė mineralinių trąšų dozė ar nevisiškai suirusi organika netinka. Tokios medžiagos gali pažeisti jautrias šaknis arba sudaryti deguonies stokojančias zonas. Substratas turi būti purus, vienalytis ir gerai susimaišęs su vietine žeme.
Prieš išimant araukariją iš vazono, šaknų gumulą reikėtų gerai sudrėkinti. Augalas išimamas laikant už vazono ir prilaikant gumulą, o ne tempiant už kamieno. Susisukusių šaknų negalima agresyviai draskyti ar trumpinti. Jei jos labai tankios, pakanka atsargiai atlaisvinti tik išorinį sluoksnį, stengiantis išsaugoti kuo daugiau smulkiųjų šaknelių.
Daugiau straipsnių šia tema
Taisyklingas pasodinimas ir priežiūra po jo
Augalas pastatomas duobės centre ir patikrinama, ar kamienas išlieka vertikalus. Tarpai aplink šaknų gumulą palaipsniui užpildomi paruošta žeme. Substratą reikėtų švelniai prispausti rankomis, tačiau stipriai minti kojomis nerekomenduojama. Pernelyg suspaustoje dirvoje sumažėja oro kiekis ir sulėtėja naujų šaknų augimas.
Po pasodinimo araukarija gausiai palaistoma, kad žemė priglustų prie šaknų ir neliktų didelių oro tarpų. Jei dirva po laistymo susmunka, ją galima papildyti, tačiau šaknų kaklelio užberti negalima. Aplink sodinuką naudinga suformuoti negilų laistymo dubenį. Jis padeda vandeniui susigerti šaknų zonoje, o ne nutekėti per paviršių.
Dirvos paviršius uždengiamas organiniu mulčiu, paliekant tarpą aplink kamieną. Mulčio sluoksnis slopina piktžoles, saugo drėgmę ir sumažina dirvos temperatūros svyravimus. Pirmaisiais mėnesiais reikia reguliariai tikrinti, ar po juo žemė nėra nei perdžiūvusi, nei užmirkusi. Automatinio vejos laistymo dažnai nepakanka, nes jis sudrėkina tik paviršinį sluoksnį.
Aukštesniam sodinukui gali prireikti laikinos atramos. Kuolas įkalamas taip, kad nepažeistų šaknų gumulo, o kamienas pritvirtinamas minkšta juosta. Atrama turi neleisti išjudinti šaknų, bet neturėtų visiškai sustabdyti natūralaus kamieno judėjimo. Po vieno ar dviejų sezonų ją reikia pašalinti, kad tvirtinimas neįaugtų į žievę.
Dauginimas sėklomis ir daigų auginimas
Čilinė araukarija dažniausiai dauginama šviežiomis sėklomis. Jos gana stambios, tačiau laikomos greitai praranda daigumą. Geriausi rezultatai gaunami sėjant netrukus po surinkimo arba įsigijus patikimai laikytas sėklas. Sudžiūvusios, pažeistos ar labai lengvos sėklos dažniausiai sudygsta prasčiau.
Prieš sėją sėklas galima trumpai pamirkyti švariame kambario temperatūros vandenyje. Jos sodinamos į gilų indą, nes jaunas augalas anksti formuoja ryškią pagrindinę šaknį. Substratas turi būti sterilus, laidus ir vidutiniškai drėgnas. Sėkla įterpiama taip, kad nebūtų užkasta pernelyg giliai, tačiau išliktų stabili.
Dygimo metu reikia palaikyti vienodą drėgmę ir vengti tiek perdžiūvimo, tiek vandens pertekliaus. Šiluma skatina dygimą, tačiau uždarytame inde neturi kauptis tvanki drėgmė. Reguliarus vėdinimas mažina pelėsio ir daigų puvinio riziką. Dygimas gali užtrukti, todėl substrato nereikėtų išardyti ieškant šaknies.
Jauni daigai persodinami labai atsargiai, kol jų šaknys dar neužpildė viso indo. Geriausia naudoti gilius individualius vazonus, kad pagrindinė šaknis nesusisuktų. Pirmaisiais metais daigai saugomi nuo kaitrios vidurdienio saulės ir stiprių šalnų. Į nuolatinę vietą jie sodinami tik tada, kai yra pakankamai sutvirtėję ir gali lengviau prisitaikyti prie lauko sąlygų.