Alūnės sodinimas prasideda nuo tinkamos vietos, purios dirvos ir sveiko sodinuko pasirinkimo. Šis augalas greitai įsitvirtina, jei jo šaknys gauna pakankamai oro, o dirva nėra užmirkusi. Dauginant alūnę dažniausiai taikomas kero dalijimas, nes taip geriausiai išsaugomos veislės savybės. Tinkamas sodinimo laikas ir atsargi priežiūra po pasodinimo lemia, ar keras taps ilgaamžis ir dekoratyvus.
Sodinimo vietos parinkimas
Alūnei geriausiai tinka šviesus pusšešėlis arba vieta su rytine saule. Tokios sąlygos leidžia lapams išlaikyti spalvą, bet apsaugo nuo kaitriausios dienos dalies. Jei augalas sodinamas visiškoje saulėje, būtina užtikrinti pastovesnę dirvos drėgmę. Tamsiame pavėsyje alūnė gyvuoja, tačiau jos spalvos dažnai tampa ne tokios išraiškingos.
Renkantis vietą svarbu įvertinti ir vandens nutekėjimą. Alūnė netoleruoja ilgai šlapios dirvos, ypač žiemą ir ankstyvą pavasarį. Žemose vietose, kur kaupiasi vanduo, geriau formuoti pakeltą lysvę arba įterpti drenažinių medžiagų. Tvirtas šaknynas formuojasi tik tada, kai šaknys nėra nuolat dusinamos vandens pertekliaus.
Sodinant gėlyne reikia palikti pakankamus tarpus tarp augalų. Daugumai veislių tinka maždaug trisdešimties–keturiasdešimties centimetrų atstumas, tačiau stambesnėms veislėms gali reikėti daugiau erdvės. Per tankiai pasodinti kerai prasčiau vėdinasi ir tampa jautresni lapų ligoms. Be to, lapai praranda gražią skrotelės formą, jei nuolat remiasi į kaimyninius augalus.
Alūnė gražiai atrodo grupėmis, bet kiekvienas keras turi turėti savo augimo zoną. Derinant skirtingų spalvų veisles, verta atsižvelgti į jų aukštį ir lapų dydį. Ryškiaspalvės veislės dažnai geriausiai atrodo kaip akcentai, o žalesnės ar sidabrinės veislės sujungia kompoziciją. Toks planavimas padeda išvengti chaotiško gėlyno vaizdo.
Daugiau straipsnių šia tema
Dirvos paruošimas prieš sodinimą
Prieš sodinimą dirvą reikia giliai supurenti ir pašalinti daugiametes piktžoles. Alūnės šaknys nėra labai gilios, tačiau jos geriau vystosi purioje, tolygiai drėgnoje žemėje. Į sodinimo vietą verta įterpti gerai perpuvusio komposto. Šviežio mėšlo naudoti nereikėtų, nes jis gali pažeisti šaknis ir skatinti per stiprų minkštą augimą.
Sunkioje dirvoje būtina pagerinti struktūrą. Tam tinka kompostas, lapinė žemė, smulkus žvyras arba kitos laidumą didinančios medžiagos. Tikslas nėra padaryti dirvą visiškai sausą, o sukurti pusiausvyrą tarp drėgmės išlaikymo ir vandens nutekėjimo. Alūnė ypač gerai auga tada, kai po lietaus dirva sudrėksta, bet greitai nepraranda oro porų.
Lengvame smėlyje problema būna priešinga, nes vanduo ir maisto medžiagos greitai išsiplauna. Tokiu atveju svarbiausia įterpti daugiau humuso turinčių medžiagų. Kompostas padeda dirvai ilgiau išlaikyti drėgmę ir aprūpina augalą švelniu maisto medžiagų fonu. Taip sumažėja stresas karštomis vasaros dienomis.
Sodinimo duobė turi būti šiek tiek platesnė už šaknų gumulą. Jei sodinukas augo vazone ir šaknys susisukusios ratu, jas verta švelniai atlaisvinti. Tai paskatina šaknis skverbtis į naują dirvą, o ne toliau suktis gumulo viduje. Po pasodinimo dirva lengvai prispaudžiama, bet nesuslegiama per stipriai.
Daugiau straipsnių šia tema
Sodinimo eiga ir priežiūra po pasodinimo
Alūnę reikia sodinti tokiame gylyje, kokiame ji augo vazone. Per giliai pasodintas augalas gali pradėti pūti ties skrotelės pagrindu. Per sekliai pasodintas keras greičiau išdžiūsta ir žiemą lengviau iškilnojamas šalčio. Sodinant svarbu, kad augimo centras liktų virš dirvos paviršiaus.
Pasodinus augalą būtina gausiai palaistyti. Vanduo padeda dirvai priglusti prie šaknų ir sumažina oro ertmes aplink gumulą. Pirmąsias kelias savaites reikia stebėti drėgmę, nes prigyjantis augalas dar neturi plačios šaknų sistemos. Ypač svarbu saugoti nuo išdžiūvimo, jei sodinama šiltesniu oru.
Mulčiavimas padeda stabilizuoti sąlygas po sodinimo. Smulkinta žievė, lapų kompostas ar kitas purus mulčias sumažina drėgmės garavimą ir slopina piktžoles. Mulčio nereikia supilti tiesiai ant augalo kaklelio. Palikus nedidelį tarpą aplink skrotelės pagrindą sumažėja puvinio rizika.
Pirmaisiais metais po sodinimo nereikėtų stipriai tręšti. Augalui svarbiau suformuoti sveiką šaknyną nei sparčiai auginti didelę lapų masę. Jei dirva buvo tinkamai paruošta, papildomų maisto medžiagų dažniausiai pakanka. Vėliau kasmet galima papildyti paviršių kompostu ir stebėti augalo reakciją.
Dauginimas dalijant ir kiti būdai
Patikimiausias alūnės dauginimo būdas yra kero dalijimas. Taip išsaugomos konkrečios veislės lapų spalvos, forma ir augumo savybės. Dalijimas paprastai atliekamas pavasarį arba ankstyvą rudenį. Geriausia rinktis sveiką, gerai išsivysčiusį kerą, kuris jau pradeda retėti viduryje.
Iškasus kerą, žemę nuo šaknų galima švelniai nupurtyti arba nuplauti. Tada aiškiau matyti, kurios dalys yra gyvybingos. Kiekviena dalis turi turėti šaknų ir bent kelis stiprius augimo pumpurus. Senos, sumedėjusios ar pažeistos vietos pašalinamos, nes jos prastai atželia.
Padalytas dalis reikia sodinti kuo greičiau, kad šaknys neišdžiūtų. Po pasodinimo būtinas tolygus laistymas ir apsauga nuo kaitrios saulės. Jei oras sausas, pirmosiomis dienomis augalas gali šiek tiek suglebti, bet tai nereiškia nesėkmės. Svarbiausia palaikyti drėgmę be užmirkimo.
Alūnę galima dauginti ir sėklomis, tačiau veisliniai augalai dažnai neišlaiko motininio augalo savybių. Iš sėklų išauginti daigai gali būti labai skirtingų spalvų ir augumo. Šis būdas labiau tinka selekcijai arba natūralesnio stiliaus želdynams, kur įvairovė yra privalumas. Norint atkartoti konkrečią veislę, dalijimas išlieka geriausias pasirinkimas.
