Čilinė araukarija gali ištverti šaltą žiemą, tačiau jos atsparumas labai priklauso nuo augalo amžiaus, kilmės, įsišaknijimo ir pasirinktos vietos. Jauni medeliai jautresni šalčiui, žiemos vėjui bei dirvos drėgmės svyravimams nei senesni, gerai įsitvirtinę augalai. Didelę žalą kartais padaro ne pati žema temperatūra, o saulėtų dienų, įšalusios dirvos ir sauso vėjo derinys. Tinkamai paruošta šaknų zona ir kvėpuojanti lajos apsauga gerokai padidina sėkmingo peržiemojimo tikimybę.

Pasiruošimas žiemai rudenį

Žiemojimui araukarija ruošiama dar vasaros pabaigoje. Nuo šio laikotarpio nebereikėtų naudoti daug azoto turinčių trąšų. Azotas skatina naujų minkštų ūglių augimą, kurie iki šalčių gali nespėti sumedėti. Gerai subrendę audiniai žemą temperatūrą pakelia gerokai lengviau.

Rudenį svarbu palaikyti vienodą dirvos drėgmę. Jei sezonas sausas, augalą reikia laistyti iki pat dirvos įšalimo. Visžaliai lapai žiemą ir toliau garina vandenį, todėl sausas šaknų gumulas padidina išdžiūvimo riziką. Gausus vėlyvo rudens laistymas ypač svarbus jauniems medeliams.

Šaknų zona uždengiama organinio mulčio sluoksniu. Mulčias apsaugo dirvą nuo staigaus įšalimo ir atšilimo, kurie gali kilnoti šaknų gumulą. Tinka kompostuota žievė, sausi lapai arba lapų pūdinys. Medžiaga neturi būti supilta prie pat kamieno, nes drėgna žievė gali pradėti pūti.

Prieš žiemą augalą reikia apžiūrėti ir pašalinti nulūžusias ar sergančias šakeles. Sveikų šakų be reikalo trumpinti nereikėtų. Taip pat patikrinami kuolai, tvirtinimo juostos ir apsaugos nuo gyvūnų. Silpnas tvirtinimas per audrą gali trinti kamieną ir padaryti daugiau žalos nei naudos.

Lajos apsauga nuo šalčio ir vėjo

Jauną araukariją galima apgaubti balta kvėpuojančia sodo danga. Ji sumažina šalto vėjo poveikį ir apsaugo lapus nuo intensyvios žiemos saulės. Danga turi būti pritvirtinta taip, kad neplėšytų smailių lapų ir nesuspaustų šakų. Tarp augalo ir medžiagos naudinga palikti nedidelį oro tarpą.

Plastikinė plėvelė žiemos apsaugai netinka. Saulėtą dieną po ja temperatūra gali smarkiai pakilti, o naktį staigiai nukristi. Viduje kaupiasi kondensatas, kuris ilgai išlaiko lapus šlapius. Tokios sąlygos didina grybinio pažeidimo ir audinių iššutimo pavojų.

Apsauginę dangą galima tvirtinti prie aplink augalą įrengto karkaso. Toks sprendimas neleidžia medžiagai nuolat trintis į lapus. Karkasas turi būti pakankamai tvirtas, kad atlaikytų sniegą ir vėją. Jo konstrukcija neturėtų remtis į šakas ar spausti kamieno.

Apsauga uždedama ne per anksti, o artėjant pastovesniems šalčiams. Šiltą ir drėgną rudenį per anksti uždengtas augalas gali pradėti kaisti. Per atlydžius dangą naudinga pravėdinti, jei tai galima padaryti nepažeidžiant lajos. Pavasarį ji nuimama palaipsniui, pasirenkant apsiniaukusią dieną.

Sniego, atlydžių ir žiemos saulės pavojai

Lengvas purus sniegas paprastai nekenkia ir net gali šiek tiek izoliuoti augalą. Pavojingas tampa sunkus, šlapias sniegas, susikaupiantis ant horizontalių šakų. Jo svoris gali nulaužti arba išlenkti lajos aukštus. Pažeistos šakos dažnai nebeatkuria taisyklingos pradinės formos.

Sniegą reikia nuvalyti atsargiai, nelaukiant, kol jis suledės. Šakų negalima stipriai purtyti, ypač esant dideliam šalčiui. Sušalę audiniai tampa trapūs ir lengvai lūžta. Saugiau sniegą švelniai nustumti minkštu šepečiu iš apačios į viršų arba nuo pagrindo link galo.

Atlydžių metu prie kamieno gali susikaupti tirpsmo vanduo. Vėliau užšalęs jis pažeidžia žievę ir riboja oro patekimą prie šaknų. Aplink medį neturi susiformuoti ledinis dubuo. Jei sklypas linkęs užmirkti, vandens nutekėjimu reikia pasirūpinti dar prieš žiemą.

Žiemos saulė ypač pavojinga pietinėje ir pietvakarinėje augalo pusėje. Saulėje lapai sušyla ir pradeda aktyviau garinti vandenį, tačiau įšalusios šaknys jo papildyti negali. Dėl to atsiranda rudų, sausų plotų, dažniausiai vienoje lajos pusėje. Lengvas šešėliavimas ir apsauga nuo vėjo sumažina tokio nudegimo riziką.

Vazone auginamos araukarijos žiemojimas

Vazone augančios araukarijos šaknys šalčiui jautresnės, nes jas saugo tik plonas substrato ir indo sienelių sluoksnis. Net atsparus antžeminis augalas gali žūti, jei visiškai peršąla šaknų gumulas. Todėl vazoną reikia kruopščiai apšiltinti arba perkelti į vėsią, šviesią patalpą. Šilta gyvenamoji patalpa žiemojimui nėra ideali.

Tinkamiausia žiemojimo vieta yra šviesi, vėsi ir nešildoma arba silpnai šildoma erdvė. Joje temperatūra turėtų išlikti gana stabili. Per didelė šiluma kartu su mažu žiemos apšvietimu skatina silpną, ištįsusį augimą. Sausas patalpų oras taip pat sudaro palankias sąlygas erkėms.

Žiemą vazono substratas laistomas saikingai. Jis neturi visiškai išdžiūti, tačiau vanduo negali stovėti lėkštelėje ar dekoratyviniame inde. Vėsiomis sąlygomis šaknys sunaudoja mažiau vandens, todėl perlaistymas labai pavojingas. Prieš kiekvieną laistymą būtina patikrinti gilesnio sluoksnio drėgmę.

Pavasarį augalas prie lauko sąlygų pratinamas palaipsniui. Iš vėsios patalpos išnešta araukarija pirmiausia laikoma apsaugotoje, išsklaidytoje šviesoje. Staigi kaitri saulė gali nudeginti per žiemą prie silpnesnio apšvietimo pripratusius lapus. Į nuolatinę vietą vazonas grąžinamas tik praėjus stiprių šalnų pavojui.