Tinkamas sodinimas lemia, kaip greitai raudonoji eskalonija įsišaknys ir prisitaikys prie naujos vietos. Sodinant būtina suderinti šilumą, gerą drenažą ir pakankamą dirvos drėgmę. Dauginimui patikimiausiai naudojami auginiai, nes jie išlaiko motininio augalo savybes. Kruopščiai paruošta medžiaga ir stabilus mikroklimatas gerokai padidina įsišaknijimo tikimybę.
Sodinimo laikas ir tinkamos vietos parinkimas
Saugiausia eskaloniją sodinti pavasarį, kai dirva jau sušilusi, o stiprių šalnų pavojus sumažėjęs. Per visą vasarą augalas spėja išauginti naujų šaknų ir geriau pasirengia pirmajai žiemai. Švelnesnio klimato vietovėse galima sodinti ir ankstyvą rudenį. Tačiau vėlai pasodintas krūmas iki šalčių gali nespėti pakankamai įsitvirtinti.
Vieta turėtų būti saulėta, šilta ir apsaugota nuo šaltų vėjų. Prie pietinės arba vakarinės sienos susidaro palankesnis mikroklimatas nei atviroje sodo erdvėje. Sienos sukaupta šiluma vakare pamažu atiduodama augalui. Vis dėlto tarp krūmo ir pastato reikia palikti pakankamai erdvės būsimai lajai.
Sodinimo vietoje neturi kauptis lietaus arba tirpsmo vanduo. Žema, sunkiai džiūstanti sodo dalis eskalonijai netinka net tada, kai vasarą atrodo patraukliai drėgna. Ilgalaikis užmirkimas pažeidžia smulkias šaknis ir sudaro sąlygas puviniui. Jei kitos vietos nėra, krūmą galima sodinti ant nedidelio supilto kauburio.
Reikia iš anksto įvertinti suaugusio augalo dydį. Per arti tako, sienos arba kito krūmo pasodintą eskaloniją vėliau teks nuolat stipriai genėti. Tai gali sumažinti žiedų kiekį ir sugadinti natūralią lajos formą. Pakankamas atstumas taip pat pagerina oro cirkuliaciją bei sumažina ligų riziką.
Daugiau straipsnių šia tema
Sodinimo duobės ir dirvožemio paruošimas
Sodinimo duobė turėtų būti platesnė už šaknų gumulą, bet ne pernelyg gili. Purioje žemėje šaknys lengviausiai plečiasi į šonus, todėl duobės plotis svarbesnis už jos gylį. Šaknies kaklelis po pasodinimo turi likti maždaug dirvos paviršiaus lygyje. Per giliai pasodintas krūmas auga lėčiau ir tampa jautresnis stiebo pagrindo puviniui.
Iškastą žemę verta pagerinti subrendusiu kompostu. Sunkioje dirvoje papildomai įmaišoma stambaus smėlio arba smulkaus žvyro. Šviežias mėšlas į sodinimo duobę netinka, nes gali nudeginti jaunas šaknis. Per daug koncentruotų mineralinių trąšų sodinimo metu taip pat nereikia.
Prieš išimant augalą iš vazono, šaknų gumulą naudinga gerai sudrėkinti. Sausas substratas lengvai nubyra ir gali pažeisti smulkias šakneles. Jei šaknys stipriai apsivijusios aplink vazono kraštus, jas galima atsargiai atlaisvinti pirštais. Labai susisukusias apatines šaknis leidžiama nežymiai įpjauti švariu peiliu, kad jos pradėtų augti į aplinkinę dirvą.
Užpildžius duobę, žemė aplink šaknis švelniai prispaudžiama. Jos nereikėtų stipriai sutrypti, nes suslėgtame grunte sumažėja oro kiekis. Pasodintą krūmą būtina gausiai palaistyti, net jeigu dirva atrodo drėgna. Vanduo padeda žemei priglusti prie šaknų ir pašalina didesnes oro ertmes.
Dauginimas pusiau sumedėjusiais auginiais
Pusiau sumedėję auginiai dažniausiai ruošiami vasaros antroje pusėje. Tuo metu ūglio pagrindas jau būna tvirtesnis, o viršūnė dar išlaiko dalį lankstumo. Geriausia rinktis sveikus, nežydinčius šoninius ūglius. Žiedus arba pumpurus turintys auginiai daugiau energijos skiria žydėjimui, todėl įsišaknija prasčiau.
Auginys paprastai pjaunamas tiesiai po lapo mazgu. Apatiniai lapai pašalinami, o viršuje paliekamos kelios sveikos lapų poros. Jei lapai dideli, jų plotą galima šiek tiek sumažinti, kad mažiau garuotų vandens. Pjūvio vietą galima apdoroti įsišaknijimą skatinančia priemone, nors tinkamomis sąlygomis šaknys dažnai susidaro ir be jos.
Substratas turi būti sterilus, purus ir laidus orui. Tinka durpių arba kokoso pluošto mišinys su perlitu, stambiu smėliu ar kita mineraline medžiaga. Auginio apatinė dalis įterpiama taip, kad bent vienas mazgas būtų substrate. Žemė aplink stiebelį švelniai prispaudžiama, kad auginys stovėtų stabiliai.
Įsišaknijimo metu svarbi aukšta oro drėgmė, tačiau lapai neturėtų būti nuolat šlapi. Indą galima uždengti skaidriu gaubtu, reguliariai jį pravėdinant. Auginiai laikomi šviesioje vietoje be tiesioginės vidurdienio saulės. Šaknų susidarymą rodo naujas augimas ir juntamas pasipriešinimas lengvai patraukus stiebelį.
Kitų dauginimo būdų taikymas
Pavasarį galima ruošti minkštus, dar nesumedėjusius auginius. Jie įsišaknija greitai, tačiau daug lengviau praranda drėgmę ir nuvysta. Tokiems auginiams reikia labai stabilios oro drėgmės bei švelnios šilumos. Net trumpas substrato išdžiūvimas gali sunaikinti dar nesusiformavusias šaknis.
Sumedėję auginiai imami ramybės laikotarpiu nuo subrendusių vienmečių ūglių. Jie paprastai įsišaknija lėčiau nei vasariniai auginiai. Dalį ūglio galima įkasti į lengvą dirvą arba laikyti dauginimo substrate apsaugotoje vietoje. Šis būdas patogus, kai nėra galimybės nuolat kontroliuoti didelės oro drėgmės.
Atlankomis dauginama palenkiant žemai augančią, lanksčią šaką prie dirvos. Jos apatinėje pusėje padaromas nedidelis žievės pažeidimas, o pasirinkta vieta pritvirtinama ir užberiama puria žeme. Šakos viršūnė paliekama virš dirvos paviršiaus. Įsišaknijusią atlanką nuo motininio krūmo geriausia atskirti tik tada, kai susiformuoja pakankamai stipri šaknų sistema.
Sėklinis dauginimas praktikoje naudojamas rečiau. Iš sėklų išaugę augalai gali skirtis nuo motininio krūmo žiedų spalva, augimo stiprumu ir kitomis savybėmis. Be to, sėjinukams prireikia daugiau laiko, kol jie pasiekia dekoratyvų dydį. Todėl veislinėms savybėms išsaugoti auginiai arba atlankos yra patikimesnis pasirinkimas.
