Raudonosios eskalonijos šaknims reikia tolygios drėgmės, tačiau jos jautriai reaguoja į užmirkimą. Laistymo dažnis priklauso nuo dirvožemio, oro temperatūros, augalo dydžio ir auginimo vietos. Trąšos naudingos tik tada, kai naudojamos saikingai ir tinkamu metu. Subalansuotas vandens bei maisto medžiagų tiekimas padeda formuoti tvirtus ūglius, sveikus lapus ir gausius žiedus.
Laistymo poreikis po pasodinimo
Naujai pasodinta eskalonija dar negali pasiekti gilesniuose dirvos sluoksniuose esančios drėgmės. Pirmąjį sezoną jos šaknų gumulas turi būti tikrinamas reguliariai. Laistyti reikia tada, kai viršutinis žemės sluoksnis pradeda džiūti, bet gilesnė dalis dar nėra visiškai sausa. Vanduo pilamas lėtai, kad įsigertų aplink visą šaknų zoną.
Vieno paviršinio sudrėkinimo nepakanka. Nedidelis vandens kiekis pasiekia tik kelis viršutinius centimetrus ir skatina šaknis augti arti paviršiaus. Gausiau palaistytas augalas formuoja gilesnę ir atsparesnę šaknų sistemą. Vis dėlto tarp laistymų dirvai reikia leisti šiek tiek pradžiūti, kad šaknys gautų deguonies.
Karštu oru jaunas krūmas gali vysti net drėgnoje dirvoje. Taip nutinka, kai lapai išgarina daugiau vandens, nei dar silpnos šaknys spėja jo paimti. Tokiu atveju verta laistyti anksti ryte ir laikinai apsaugoti augalą nuo kaitriausios popietės saulės. Nuolatinis dirvos užliejimas problemos neišsprendžia ir gali dar labiau susilpninti šaknis.
Mulčias padeda sumažinti vandens garavimą. Jis klojamas aplink augalą, tačiau neturi liesti stiebo pagrindo. Prie pat žievės susikaupusi nuolat drėgna organinė medžiaga skatina puvinį. Tinkamai paskleistas mulčias palaiko tolygesnę temperatūrą ir sumažina dirvos paviršiaus sukietėjimą.
Daugiau straipsnių šia tema
Įsitvirtinusio krūmo drėkinimas
Gerai įsišaknijusi eskalonija trumpus sausringus laikotarpius ištveria geriau nei jaunas augalas. Vis dėlto ilgalaikė sausra gali sumažinti žydėjimą ir paskatinti lapų kritimą. Laistymo poreikį patikimiausia nustatyti patikrinus dirvą, o ne vadovaujantis vien kalendoriumi. Skirtingose sodo vietose drėgmė gali skirtis net po to paties lietaus.
Smėlinga dirva vandenį praleidžia greitai, todėl joje laistyti tenka dažniau. Molingas gruntas drėgmę išlaiko ilgiau, tačiau permirkęs džiūsta lėtai. Humusinga, geros struktūros žemė paprastai sudaro palankiausią pusiausvyrą. Ji išlaiko augalui prieinamą vandenį ir kartu leidžia šaknims kvėpuoti.
Geriausias laistymo laikas yra ankstyvas rytas. Tuomet vanduo spėja įsigerti prieš didžiausią karštį, o atsitiktinai sudrėkę lapai greičiau nudžiūsta. Vakarinis laistymas taip pat galimas, jeigu vanduo pilamas tiesiai ant dirvos. Nuolat šlapi lapai vėsiomis naktimis tampa jautresni grybelinėms infekcijoms.
Laistant reikėtų drėkinti plotą po visa laja, o ne tik prie pat kamieno. Didelė dalis aktyvių šaknų yra išsidėsčiusi arčiau išorinio lajos krašto. Vanduo, pilamas vienoje vietoje, nepasiekia visos šaknų sistemos. Lėtas lašelinis drėkinimas ypač naudingas lengvoje dirvoje ir ilgais sausringais laikotarpiais.
Vazone augančios eskalonijos laistymas
Vazone substrato tūris yra ribotas, todėl jo drėgmė keičiasi daug greičiau. Saulėje stovintis tamsus indas gali stipriai įkaisti ir per vieną dieną prarasti nemažą dalį vandens. Karščiausiu laikotarpiu drėgmę kartais tenka tikrinti kasdien. Tačiau tikrinimas nereiškia, kad augalą visada būtina laistyti.
Vanduo pilamas tol, kol pradeda tekėti pro drenažo angas. Taip sudrėkinamas visas šaknų gumulas ir iš substrato išplaunama dalis susikaupusių druskų. Po laistymo perteklinis vanduo neturi ilgai likti išoriniame dekoratyviniame inde. Nuolatinis stovėjimas vandenyje labai padidina šaknų puvinio riziką.
Visiškai išdžiūvęs durpinis substratas kartais atstumia vandenį. Tuomet skystis greitai nubėga palei vazono kraštus, nors gumulo vidus lieka sausas. Tokį augalą reikia laistyti mažomis porcijomis kelis kartus arba trumpam panardinti vazoną į vandenį. Vėliau svarbu neleisti substratui pakartotinai perdžiūti iki tokios būklės.
Žiemą vazone auganti eskalonija sunaudoja mažiau vandens. Vis dėlto visžaliai lapai ir tada garina drėgmę, todėl šaknų gumulas negali išdžiūti visiškai. Laistoma saikingai, geriausia švelnesnę dieną, kai substratas nėra įšalęs. Vėsioje vietoje per dažnas drėkinimas pavojingesnis už trumpalaikį paviršiaus pradžiūvimą.
Tręšimo laikas ir tinkama sudėtis
Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį, prasidėjus aktyviam augimui. Galima naudoti lėtai tirpstančias kompleksines trąšas arba kelias mažesnes greitai veikiančių trąšų dozes. Trąšų sudėtyje turėtų būti ne tik azoto, bet ir fosforo, kalio bei mikroelementų. Vienpusis azoto perteklius skatina minkštus, šalčiui jautrius ūglius.
Pavasario pradžioje augalui reikia maisto medžiagų naujiems lapams ir ūgliams formuoti. Prieš žydėjimą svarbesnis tampa pakankamas kalio ir fosforo kiekis. Kalis padeda reguliuoti vandens apykaitą ir audinių tvirtumą. Fosforas dalyvauja energijos apykaitoje bei šaknų vystymosi procesuose.
Vasaros pabaigoje azoto trąšų kiekį reikia riboti. Vėlai paskatinti jauni ūgliai iki žiemos gali nespėti sumedėti. Tokie audiniai greičiau pažeidžiami net ir nedidelio šalčio. Rudenį svarbiau palaikyti bendrą augalo sveikatą, o ne skatinti naują vegetatyvinį augimą.
Trąšos visada naudojamos pagal gamintojo nurodytą koncentraciją. Didesnė dozė nepagreitina sveiko augimo, bet padidina druskų kiekį dirvoje. Dėl to gali nudegti smulkios šaknys, paruduoti lapų kraštai ir sutrikti vandens pasisavinimas. Sausos dirvos prieš tręšimą pirmiausia turi būti sudrėkintos.
Organinės medžiagos ir mitybos sutrikimų atpažinimas
Subrendęs kompostas yra vertingas dirvožemio gerinimo priedas. Jis ne tik lėtai aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir skatina dirvos mikroorganizmų veiklą. Kompostas paskleidžiamas plonu sluoksniu šaknų zonoje. Jo nereikėtų sukrauti prie pat stiebo arba giliai įkasti tarp šaknų.
Gerai perpuvęs lapų kompostas ypač naudingas lengvam ir greitai išdžiūstančiam dirvožemiui. Jis pagerina vandens sulaikymą nepadarydamas žemės pernelyg sunkios. Molingame grunte organinės medžiagos padeda formuotis puresniems agregatams. Tačiau vien kompostas neišsprendžia užmirkimo problemos, jeigu po augalu nėra natūralaus vandens nutekėjimo.
Pabalę jauni lapai gali rodyti geležies pasisavinimo sutrikimą. Tai dažnai susiję ne su geležies nebuvimu, o su per aukšta dirvožemio reakcija arba pažeistomis šaknimis. Prieš naudojant mikroelementų preparatus reikia patikrinti drėgmę ir dirvos sąlygas. Tręšimas nepadės, jei šaknys pūva arba ilgai būna be deguonies.
Lėtas augimas ir smulkūs lapai gali būti bendro mitybos trūkumo požymis. Vis dėlto panašiai atrodo ir sausros, šalčio arba netinkamo apšvietimo paveiktas augalas. Todėl vertinti reikia ne vien lapų spalvą, bet visą augimo aplinką. Tik nustačius tikėtiną priežastį verta koreguoti tręšimą.
