Žemaūgio migdolo ligos

Nors žemaūgis migdolas yra laikomas gana atspariu ir ištvermingu augalu, kartais jis gali nukentėti nuo įvairių ligų ir kenkėjų. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip per didelė drėgmė, prasta oro cirkuliacija ar maisto medžiagų trūkumas, kurios silpnina augalą ir padaro jį jautresnį infekcijoms. Laiku pastebėti pirmuosius ligos ar kenkėjų antplūdžio požymius ir imtis tinkamų prevencinių bei kontrolės priemonių yra raktas į sėkmingą šio nuostabaus krūmo auginimą. Atidus augalo stebėjimas per visą vegetacijos periodą leis išvengti rimtesnių pažeidimų.

Viena iš pavojingiausių ir labiausiai paplitusių žemaūgio migdolo ligų yra moniliozė, dar vadinama vaisių puviniu arba deglige. Šią grybinę ligą sukelia Monilinia genties grybai. Ligos požymiai ypač išryškėja pavasarį, žydėjimo metu. Pažeisti žiedai, lapai ir jaunų ūglių viršūnės staiga vysta, ruduoja ir džiūsta, atrodydami tarsi apdeginti ugnies. Pažeistos dalys nenukrenta, o lieka kaboti ant šakų, tapdamos infekcijos šaltiniu. Esant drėgniems orams, ant pažeistų audinių gali susidaryti pilkšvos sporų pagalvėlės.

Kovai su monilioze svarbiausia yra prevencija. Būtina reguliariai genėti krūmą, šalinant sutankėjusias šakas ir užtikrinant gerą oro cirkuliaciją lajos viduje. Pastebėjus pirmuosius ligos požymius, reikia nedelsiant iškirpti ir sudeginti visas pažeistas šakas, apimant ir apie 10-15 cm sveikos medienos dalies, kad būtų sustabdytas ligos plitimas. Rudenį būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti visus nukritusius lapus ir mumifikuotus vaisius, nes juose žiemoja grybo sporos.

Esant stipriam ligos protrūkiui arba jei liga kartojasi kasmet, gali prireikti cheminės apsaugos. Pavasarį, prieš pat žiedpumpurių sprogimą (žaliojo kūgio tarpsnyje), ir iškart po žydėjimo augalą reikėtų profilaktiškai nupurkšti vario preparatais (pavyzdžiui, Bordo mišiniu) arba kitais fungicidais, skirtais kovai su monilioze. Svarbu purkšti sausu, nevėjuotu oru, tolygiai padengiant visas šakas ir kamieną. Teisinga agrotechnika ir profilaktika yra efektyviausias būdas apsaugoti augalą nuo šios pavojingos ligos.

Kitos grybinės ligos

Be moniliozės, žemaūgį migdolą gali pažeisti ir kitos grybinės ligos, ypač jei vasara yra vėsi ir lietinga. Viena iš tokių ligų yra šratligė, kurią sukelia grybas Clasterosporium carpophilum. Šios ligos požymiai – mažos, apvalios, rausvai rudos dėmės ant lapų. Laikui bėgant, dėmių centre audinys nekrotizuoja ir iškrenta, palikdamas lape kiaurymes, tarsi iššautas šratais, iš čia ir kilo ligos pavadinimas. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir anksčiau laiko nukrenta, o tai silpnina augalą.

Prevencinės priemonės prieš šratligę yra panašios kaip ir kovojant su monilioze. Svarbiausia rudenį surinkti ir sudeginti visus nukritusius lapus, nes ant jų žiemoja ligos sukėlėjas. Taip pat svarbus yra sanitarinis genėjimas, šalinant pažeistas ir silpnas šakas. Esant reikalui, pavasarį, prieš pumpurų brinkimą, galima purkšti augalą vario preparatais. Šios priemonės dažniausiai būna pakankamos, kad liga neišplistų ir nepadarytų didelės žalos.

Kartais ant lapų gali pasirodyti ir kitokios dėmės, kurias sukelia įvairūs grybai. Tai vadinama bendru pavadinimu – deguliai. Priklausomai nuo sukėlėjo, dėmės gali būti įvairių formų, dydžių ir spalvų. Kaip ir kitų grybinių ligų atveju, jų plitimą skatina drėgmė ir sutankėjęs krūmas. Kovos principai išlieka tie patys: pažeistų dalių šalinimas, rudeninis lapų surinkimas, krūmo retinimas ir, esant būtinybei, purškimas fungicidais.

Gana reta, bet galima liga yra miltligė. Ji pasireiškia balkšvu, miltuotu apnašu ant lapų, ūglių ir kartais žiedų. Stipriai pažeisti lapai deformuojasi ir džiūsta. Miltligė dažniau plinta karštą, bet drėgną vasarą, ypač jei krūmas auga pavėsyje ir yra prastas vėdinimas. Kovai su miltlige galima naudoti sieros preparatus arba specializuotus fungicidus. Svarbiausia yra užtikrinti geras auginimo sąlygas, nes stiprūs ir sveiki augalai yra mažiau imlūs ligoms.

Dažniausiai pasitaikantys kenkėjai

Iš kenkėjų žemaūgį migdolą dažniausiai puola amarai. Šie smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai kolonijomis telkiasi jaunų ūglių viršūnėse ir lapų apačioje. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeisti lapai susiraukšlėja, gelsta, deformuojasi, o ūgliai nustoja augti ir iškrypsta. Be to, amarai išskiria lipnų skystį, vadinamą „lipčiumi”, kuris teršia augalą ir ant kurio gali įsiveisti juodligę sukeliantys grybai, dar labiau apsunkinantys fotosintezę.

Kovoti su amarais galima įvairiais būdais. Jei kenkėjų nėra daug, juos galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove iš sodo žarnos arba sutraiškyti pirštais. Geras efektas pasiekiamas naudojant natūralias priemones: purškiant augalą ūkinio muilo, kalio muilo, česnakų, svogūnų lukštų ar dilgėlių ištraukomis. Šios priemonės yra nekenksmingos aplinkai ir naudingiems vabzdžiams, tokiems kaip boružės, kurios yra natūralūs amarų priešai.

Jei amarų antplūdis yra masinis ir liaudiškos priemonės nepadeda, gali tekti griebtis insekticidų. Rinkoje yra platus pasirinkimas tiek kontaktinių, tiek sisteminių preparatų. Kontaktiniai insekticidai veikia tiesiogiai patekę ant kenkėjo, todėl svarbu kruopščiai nupurkšti visą augalą, ypač lapų apačią. Sisteminiai preparatai patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi jomis mintantiems kenkėjams. Juos naudoti reikėtų atsargiai, griežtai laikantis instrukcijų.

Kitas galimas kenkėjas, ypač karštomis ir sausomis vasaromis, yra voratinklinė erkė. Tai labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai, kurie taip pat siurbia sultis iš lapų. Jų buvimą išduoda smulkūs gelsvi taškeliai ant lapų, kurie vėliau susilieja, o lapai praranda spalvą, džiūsta ir krenta. Atidžiau apžiūrėjus, ypač lapo apačioje, galima pamatyti plonytį voratinklį. Voratinklinės erkės nemėgsta drėgmės, todėl profilaktiškai naudinga augalą periodiškai apipurkšti vandeniu. Esant stipriam pažeidimui, naudojami specialūs preparatai – akaricidai.

Prevencinės priemonės

Pati geriausia kova su ligomis ir kenkėjais yra prevencija. Sveikas, stiprus ir gerai prižiūrimas augalas yra daug atsparesnis bet kokiems neigiamiems veiksniams. Todėl svarbiausia yra užtikrinti tinkamas auginimo sąlygas: parinkti saulėtą, gerai vėdinamą vietą, vengti užmirkimo ir paruošti purų, laidų dirvožemį. Teisinga agrotechnika yra pagrindas, be kurio jokie purškimai neduos ilgalaikio efekto.

Reguliarus ir teisingas genėjimas yra viena svarbiausių prevencinių priemonių. Sanitarinis genėjimas pavasarį, kurio metu pašalinamos visos pažeistos, ligotos ir nušalusios šakos, sumažina infekcijos židinių skaičių. Retinamasis genėjimas po žydėjimo užtikrina gerą oro cirkuliaciją krūmo viduje, todėl greičiau išdžiūsta drėgmė nuo lapų ir susidaro nepalankios sąlygos grybinių ligų vystymuisi. Svarbu naudoti aštrius ir dezinfekuotus įrankius, kad nepernešti infekcijos nuo vieno augalo kitam.

Rudeninė sodo švara taip pat yra labai svarbi. Būtina kruopščiai surinkti ir sunaikinti (geriausia sudeginti) visus nukritusius lapus. Būtent ant jų žiemoja daugelio ligų sukėlėjai ir kai kurių kenkėjų kiaušinėliai. Palikti juos pūti po krūmu – tai tas pats, kas palikti infekcijos „bombą” kitam sezonui. Pomedžio supurenimas vėlyvą rudenį taip pat padeda sunaikinti dirvoje žiemojančius kenkėjus.

Subalansuotas tręšimas stiprina augalo imunitetą. Svarbu nepertręšti augalo azotu, ypač vasaros antroje pusėje, nes tai skatina vešlų, bet silpną augimą, o tokie audiniai yra lengviau pažeidžiami ligų ir kenkėjų. Fosforo ir ypač kalio trąšos stiprina augalo audinius, didina atsparumą nepalankioms sąlygoms ir ligoms. Naudinga pritraukti į sodą naudingus vabzdžius – boružes, auksaakes, žiedmuses, kurie minta amarais. Tam galima sodinti medingus augalus, pavyzdžiui, krapus, medetkas ar facelijas.

Biologinė ir cheminė kontrolė

Susidūrus su ligomis ar kenkėjais, pirmiausia reikėtų išbandyti biologines ir mechanines kontrolės priemones, kurios yra saugesnės aplinkai. Mechaninės priemonės apima kenkėjų rinkimą rankomis, nupurtymą, pažeistų augalo dalių iškarpymą ir sunaikinimą. Tai efektyvu, kai problema dar nėra įsisenėjusi. Biologinei kontrolei priskiriamas naudingųjų organizmų (entomofagų), tokių kaip boružės ar grobuoniškos erkės, pritraukimas ar išleidimas į sodą.

Taip pat galima naudoti įvairius augalinius preparatus, turinčius insekticidinių ar fungicidinių savybių. Tai gali būti česnakų, svogūnų, aitriųjų pipirų, dilgėlių, asiūklių ar kitų augalų ištraukos ir nuovirai. Šios priemonės veikia švelniau nei cheminiai pesticidai, tačiau dažnai būna pakankamai efektyvios, ypač naudojamos reguliariai ir profilaktiškai. Jų pranašumas – mažas toksiškumas ir greitas skilimas aplinkoje.

Cheminės apsaugos priemones – pesticidus (fungicidus nuo ligų, insekticidus nuo vabzdžių, akaricidus nuo erkių) – reikėtų naudoti tik kraštutiniu atveju, kai kitos priemonės yra neveiksmingos ir kyla grėsmė augalo gyvybingumui. Prieš naudojant bet kokį cheminį preparatą, būtina atidžiai perskaityti ir griežtai laikytis naudojimo instrukcijos, ypač dozavimo, purškimo laiko ir saugos reikalavimų. Svarbu atsiminti, kad pesticidai gali pakenkti ne tik kenkėjams, bet ir naudingiems vabzdžiams, įskaitant bites, todėl negalima purkšti žydinčių augalų.

Pasirenkant cheminį preparatą, verta pasikonsultuoti su specialistu arba pasirinkti tuos, kurie yra mažiau kenksmingi aplinkai. Po purškimo svarbu laikytis nurodyto laukimo periodo, per kurį negalima liesti augalo. Cheminių priemonių naudojimas reikalauja atsakomybės ir žinių, todėl visada geriau teikti pirmenybę integruotai augalų apsaugai, kurios pagrindas yra prevencija, agrotechnika ir biologinės kontrolės metodai, o chemija naudojama kaip paskutinė priemonė.