Vandens salotų vandens režimas ir tręšimas

Kadangi vandens salotos visą laiką plūduriuoja, jų laistyti įprasta prasme nereikia. Vis dėlto vandens lygio, temperatūros, cheminės sudėties ir maisto medžiagų kontrolė atlieka tokią pačią funkciją kaip sausumos augalų laistymas. Per greitas vandens papildymas arba netinkamai parinktos trąšos gali pažeisti šaknis ir sutrikdyti visos talpyklos pusiausvyrą. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai vandens sąlygos keičiamos lėtai ir apgalvotai.

Vandens lygio palaikymas

Atviruose induose vandens lygis nuolat mažėja dėl garavimo. Karštu, saulėtu ir vėjuotu oru per parą gali išgaruoti pastebima vandens dalis. Vandens salotos tuomet priartėja prie įkaitusių indo kraštų arba jų šaknys susispaudžia mažesniame tūryje. Lygį reikėtų tikrinti reguliariai ir papildyti dar prieš jam smarkiai nukrentant.

Papildomas vanduo turėtų būti panašios temperatūros kaip ir esamas. Įpylus didelį kiekį šalto vandens, šaknys patiria staigų temperatūrinį stresą. Tai ypač pavojinga nedidelėse talpyklose, kuriose naujas vanduo greitai pakeičia bendrą temperatūrą. Saugiau pilti mažesniais kiekiais ir nukreipti srovę nuo augalų.

Vandens nereikėtų pilti tiesiai ant lapų skrotelių. Smulkius plaukelius turintys lapai prisitaikę išlikti sausi ir atstumti lašus. Nuolat drėkinamas centras tampa jautrus puviniui, ypač vėsiomis dienomis. Papildant indą geriausia vandens srovę nukreipti prie sienelės arba po augalų šaknimis.

Po stipraus lietaus taip pat verta patikrinti vandens būklę. Didelis kritulių kiekis gali staigiai sumažinti mineralų koncentraciją ir pakeisti vandens reakciją. Perpildytame inde skrotelės gali būti išplautos arba prispaustos prie krašto. Perteklinį vandenį reikia nuleisti lėtai, nepažeidžiant kabančių šaknų.

Tinkamas vanduo augalams

Lietaus vanduo dažnai tinka vandens salotoms, jei jis surinktas nuo švaraus paviršiaus. Jame paprastai nėra chloro ir per didelio mineralinių druskų kiekio. Vis dėlto nuo nešvaraus stogo surinktas vanduo gali turėti dulkių, metalų ar organinių teršalų. Pirmąją lietaus dalį naudinga nukreipti kitur, o rinkti tik vėliau tekantį švaresnį vandenį.

Vandentiekio vandenį prieš naudojimą gali tekti paruošti. Kai kuriuose vandens tiekimo tinkluose naudojamas chloras ar kitos dezinfekavimo medžiagos, galinčios pažeisti šaknų paviršių. Nedidelis vandens kiekis dideliame tvenkinyje dažniausiai nesukelia ryškaus pokyčio, tačiau mažame inde poveikis gali būti stipresnis. Saugiausia naudoti nusistovėjusį arba specialiai paruoštą vandenį.

Labai kietame vandenyje ilgainiui kaupiasi mineralinės druskos. Garuojant vandeniui jos neišnyksta, todėl koncentracija talpykloje palaipsniui didėja. Ant indo kraštų gali atsirasti kalkių nuosėdų, o augalų šaknys tampa trumpesnės ir silpnesnės. Dalinis vandens pakeitimas minkštesniu vandeniu padeda išvengti pernelyg didelio druskingumo.

Distiliuotas ar visiškai demineralizuotas vanduo neturėtų būti ilgai naudojamas vienas. Jame beveik nėra mineralų, reikalingų augalų fiziologiniams procesams ir vandens stabilumui. Nedidelis jo kiekis gali būti naudingas kietam vandeniui atskiesti. Tačiau visą talpyklą užpildžius vien tokiu vandeniu, maisto medžiagas reikėtų labai tiksliai papildyti.

Vandens dalies keitimas

Mažose talpyklose dalinė vandens kaita padeda pašalinti susikaupusias organines medžiagas. Kartu sumažėja perteklinių maisto medžiagų, mikroorganizmų ir tirpių atliekų koncentracija. Paprastai geriau keisti mažesnę dalį reguliariai nei visą vandenį vienu metu. Visiška kaita staigiai pakeičia temperatūrą, mineralų kiekį ir mikrobiologinę pusiausvyrą.

Prieš keičiant vandenį vandens salotas galima trumpam perkelti į dubenį su tuo pačiu senu vandeniu. Taip jų šaknys nepatiria išdžiūvimo ir staigaus cheminio šoko. Talpyklos nereikia sterilizuoti, jei nėra užkrečiamos ligos ar toksiško užteršimo. Pakanka pašalinti pūvančias liekanas ir švelniai nuvalyti perteklinį dumblą.

Naujas vanduo turėtų būti pilamas lėtai ir sumaišomas su likusiu senu vandeniu. Taip sumažinamas staigus temperatūros ir cheminės sudėties skirtumas. Augalai grąžinami tik tada, kai vanduo nusistovi ir nėra stiprios srovės. Pirmąją dieną po keitimo verta stebėti lapų padėtį ir šaknų reakciją.

Dideliame subalansuotame tvenkinyje reguliari vandens kaita dažnai nėra būtina. Vandens augalai, mikroorganizmai ir filtravimo sistema gali palaikyti gana stabilią aplinką. Vis dėlto po taršos, masinio dumblių žuvimo ar didelio organinių atliekų kiekio dalinis pakeitimas gali būti naudingas. Sprendimą reikėtų priimti pagal realią vandens būklę, o ne vien pagal griežtą kalendorių.

Trąšų parinkimas ir naudojimas

Vandens salotos maisto medžiagas pasisavina tiesiai iš vandens per gausią šaknų sistemą. Tvenkiniuose su žuvimis ar daug organinių medžiagų papildomas tręšimas dažnai nebūtinas. Žuvų atliekos ir natūraliai yranti organika aprūpina augalus azotu bei kitais elementais. Perteklinis tręšimas tokioje sistemoje dažniau maitina dumblius nei pagerina augalų augimą.

Švarioje talpykloje be žuvų maisto medžiagų gali greitai pritrūkti. Tokiu atveju galima naudoti labai silpną, vandens augalams tinkamą skystų trąšų tirpalą. Pradėti reikėtų nuo gerokai mažesnės koncentracijos, nei nurodyta sausumos augalams. Augalų reakcija vertinama pagal naujų lapų spalvą, dydį ir šaknų augimą.

Trąšų negalima pilti koncentruota srove tiesiai ant šaknų. Didelė druskų koncentracija nudegina smulkius šaknų audinius ir gali sukelti jų irimą. Preparatą pirmiausia reikėtų atskiesti atskirame inde, o tada tolygiai paskirstyti vandenyje. Po tręšimo svarbu kelias dienas stebėti, ar nepadaugėjo dumblių.

Lėtai tirpstančios dirvožemiui skirtos trąšų granulės vandens salotoms paprastai netinka. Jos sukurtos veikti substrate ir gali nekontroliuojamai išskirti medžiagas tiesiai į vandenį. Be to, granulės gali patekti tarp šaknų arba būti prarytos žuvų. Plūduriuojantiems augalams saugiau rinktis tik aiškiai vandens aplinkai pritaikytus produktus.

Maisto medžiagų trūkumo ir pertekliaus požymiai

Azoto trūkumas dažnai pasireiškia blyškiais, smulkiais ir lėtai augančiais lapais. Senesni lapai gali gelsti anksčiau, o naujų skrotelių formavimasis beveik sustoja. Šaknys kartais išlieka ilgos, nes augalas intensyviau ieško maisto medžiagų. Prieš tręšiant būtina įsitikinti, kad problema nėra susijusi su šalčiu ar šviesos stoka.

Geležies ir kitų mikroelementų trūkumas dažniau matomas jaunuose lapuose. Jie gali būti šviesiai gelsvi, nors pagrindinės gyslos kurį laiką išlieka žalesnės. Netinkama vandens reakcija gali trukdyti pasisavinti elementus, nors jų vandenyje pakanka. Todėl vien didesnis trąšų kiekis ne visada išsprendžia problemą.

Per didelė maisto medžiagų koncentracija dažnai skatina žaliųjų dumblių protrūkį. Vanduo gali pažaliuoti, ant šaknų atsiranda slidžių apnašų, o naktį sumažėja deguonies kiekis. Pačios vandens salotos kartais iš pradžių auga sparčiai, tačiau vėliau jų šaknys pradeda irti. Tokiu atveju tręšimą reikia nutraukti ir palaipsniui pagerinti vandens kokybę.

Druskų perteklius gali pasireikšti rudais lapų kraštais ir sutrumpėjusiomis šaknimis. Panašūs požymiai atsiranda ir dėl saulės nudegimo, todėl būtina įvertinti visas sąlygas. Dalinė vandens kaita ir trąšų koncentracijos sumažinimas paprastai yra saugiausia pirmoji priemonė. Atkūrimo laikotarpiu augalų nereikėtų papildomai tręšti, kol nepasirodo sveikas naujas augimas.