Purpurinio kemero sodinimo sėkmę labiausiai lemia tinkamai parinkta vieta, kruopščiai paruošta dirva ir pakankama drėgmė pirmuoju augimo sezonu. Augalas formuoja didelį kerą, todėl jį sodinant svarbu galvoti ne tik apie dabartinį sodinuko dydį, bet ir apie būsimą užimamą plotą. Dauginti purpurinį kemerą galima dalijant kerą, sėjant sėklas arba įšaknydinant jaunus ūglius. Kiekvienas būdas turi savų privalumų, todėl jį verta rinktis pagal turimą augalą, sezoną ir pageidaujamą sodinukų skaičių.
Sodinimo laikas ir sodinukų pasirinkimas
Patikimiausias laikas sodinti purpurinį kemerą yra pavasaris, kai dirva jau atšilusi, bet dar nepraradusi žiemos drėgmės. Pavasarį pasodintas augalas turi visą sezoną šaknims išauginti ir pasiruošti pirmajai žiemai. Sodinti galima ir ankstyvą rudenį, tačiau tai reikėtų padaryti likus pakankamai laiko iki nuolatinių šalnų. Vėlai pasodintas keras gali nespėti gerai įsišaknyti.
Konteineriuose užaugintus sodinukus galima sodinti beveik visą vegetacijos laikotarpį. Vasarą pasodintiems augalams reikia daug atidesnio laistymo, ypač per karščius. Prieš sodinimą vazoną naudinga gerai palaistyti arba trumpam pamerkti į vandens indą. Sudrėkęs šaknų gumulas lengviau išsiima ir mažiau byra.
Renkantis sodinuką, verta apžiūrėti ne tik jo antžeminę dalį, bet ir šaknų būklę. Sveikas augalas turi turėti standžius stiebus, vienodos spalvos lapus ir nepažeistą augimo centrą. Pro drenažo angas matomos pavienės šaknys nėra problema, tačiau labai tankiai susisukęs šaknynas rodo, kad augalas vazone augo per ilgai. Tokį gumulą prieš sodinimą reikia atsargiai papurenti.
Nereikėtų rinktis sodinukų su pajuodusiais stiebų pagrindais, stipriai dėmėtais lapais arba nemaloniai kvepiančiu substratu. Šie požymiai gali rodyti šaknų puvinį, ilgalaikį užmirkimą arba grybinę infekciją. Keli apatiniai pageltę lapai kartais būna tik laikina transportavimo pasekmė. Vis dėlto bendras augalo vaizdas turėtų būti gyvybingas ir proporcingas.
Daugiau straipsnių šia tema
Dirvos paruošimas ir tinkamas atstumas
Sodinimo vietą verta paruošti platesnę nei sodinuko šaknų gumulas. Dirva išpurenama, pašalinamos daugiametės piktžolės ir jų šakniastiebiai. Į skurdžią žemę įmaišoma komposto arba gerai perpuvusios organinės medžiagos. Šviežio mėšlo tiesiai prie šaknų dėti nereikėtų, nes jis gali jas pažeisti.
Sodinimo duobė turėtų būti maždaug tokio pat gylio kaip vazono šaknų gumulas. Purpurinis kemeras sodinamas tokiame gylyje, kokiame augo anksčiau. Per giliai įkastas augimo centras gali pradėti pūti, o per sekliai pasodintos šaknys greičiau išdžiūsta. Užpylus duobę žeme, dirva lengvai prispaudžiama rankomis.
Tarp augalų dažniausiai paliekamas maždaug septyniasdešimties centimetrų ar didesnis atstumas. Tiksli erdvė priklauso nuo pasirinktos veislės aukščio ir numatomo kero pločio. Per tankiai pasodinti augalai konkuruoja dėl vandens, o jų lapija po lietaus ilgiau išlieka drėgna. Pakankami tarpai pagerina oro cirkuliaciją ir leidžia atsiskleisti natūraliai augalo formai.
Po pasodinimo purpurinis kemeras gausiai palaistomas, kad žemė priglustų prie šaknų. Jei dirva suslūgsta ir aplink kerą atsiranda įdubimas, paviršių reikėtų papildyti žeme. Aplink sodinuką paskleidžiamas organinis mulčias, paliekant nedidelį tarpą prie stiebų. Pirmąsias savaites būtina stebėti, kad šaknų zona visiškai neišdžiūtų.
Kero dalijimas ir atjauninimas
Kero dalijimas yra greičiausias būdas gauti genetiškai tokius pačius purpurinio kemero sodinukus. Geriausia jį atlikti anksti pavasarį, kai nauji ūgliai dar tik pradeda rodytis. Vėsiu ir drėgnu oru persodintos dalys patiria mažiau streso. Labai didelius kerus kartais galima dalyti ir ankstyvą rudenį.
Prieš kasant augalo stiebai patrumpinami, kad būtų patogiau dirbti. Keras apkasamas aplinkui ir iškeliamas su kuo didesniu šaknų gumulu. Didelė šaknų sistema gali būti tvirta, todėl jai padalyti dažnai prireikia aštraus kastuvo arba tvirto peilio. Įrankiai turi būti švarūs, kad į pjūvio vietas nepatektų ligų sukėlėjų.
Kiekviena atskirta dalis turėtų turėti kelis sveikus pumpurus ir pakankamai gyvybingų šaknų. Labai smulkios dalys ilgiau atsigauna ir pirmaisiais metais gali nežydėti. Pažeistos, patamsėjusios arba supuvusios šaknys pašalinamos iki sveiko audinio. Paruoštos dalys sodinamos nedelsiant, kad jų šaknys neapdžiūtų.
Persodinti augalai gausiai palaistomi ir kelias savaites saugomi nuo dirvos išdžiūvimo. Jei dienos karštos ir saulėtos, laikinai galima sumažinti tiesioginės vidurdienio saulės poveikį. Tręšti didelėmis mineralinių trąšų dozėmis iš karto po dalijimo nereikėtų. Pirmiausia augalas turi atkurti pažeistas šaknis ir pradėti aktyviai augti.
Dauginimas sėklomis ir ūgliais
Purpurinį kemerą galima dauginti sėklomis, tačiau šis būdas reikalauja daugiau laiko. Sėklos dažnai geriau sudygsta po šalto ir drėgno laikotarpio, imituojančio žiemos sąlygas. Jas galima sėti rudenį lauke arba stratifikuoti šaldytuve drėgname substrate. Sėklos užberiamos labai plonu žemės sluoksniu, nes joms nereikia gilaus įterpimo.
Pavasarį pasirodę daigai iš pradžių būna smulkūs ir auga gana lėtai. Substratas turi išlikti tolygiai drėgnas, tačiau negali būti permirkęs. Kai daigai suformuoja kelis tikruosius lapus, juos galima atsargiai išpikuoti į atskirus indelius. Į nuolatinę vietą jauni augalai sodinami pakankamai sustiprėję.
Iš surinktų sėklų išaugę augalai gali skirtis nuo motininės veislės. Jų žiedų atspalvis, aukštis arba žydėjimo laikas ne visada išlieka toks pats. Dėl šios priežasties vertingas veisles patikimiau dauginti dalijant kerą arba vegetatyviniais auginiais. Sėklinis dauginimas labiau tinka natūralistiniams želdynams ir didesniam augalų kiekiui gauti.
Jaunus bazinius ūglius galima imti pavasarį, kai jie pasiekia maždaug keliolikos centimetrų aukštį. Ūglis atskiriamas su nedideliu požeminio audinio gabalėliu ir įsodinamas į lengvą, drėgną substratą. Kol susiformuoja šaknys, auginiui reikalinga didesnė oro drėgmė ir apsauga nuo kaitrios saulės. Pradėjus augti naujiems lapams, sodinuką galima palaipsniui pratinti prie lauko sąlygų.
