Kalninio astro sodinimas ir dauginimas sode

Kalninio astro sodinimas prasideda nuo tikslaus vietos įvertinimo, nes šis daugiametis augalas geriausiai įsitvirtina ten, kur šviesu, šilta ir neužsistovi vanduo. Nors jis laikomas gana atspariu, pradinės sąlygos lemia kero tankumą, žydėjimo gausą ir ilgaamžiškumą. Gerai pasodintas augalas kelis sezonus gali augti beveik be sudėtingos priežiūros. Dauginant svarbu išlaikyti gyvybingas šaknų dalis ir neperkrauti jauno augalo per sunkia dirva.

Tinkamas sodinimo laikas ir vietos pasirinkimas

Kalninį astrą geriausia sodinti pavasarį arba ankstyvą rudenį. Pavasarinis sodinimas suteikia augalui visą sezoną šaknims stiprėti ir pasiruošti žiemai. Rudeninis sodinimas taip pat sėkmingas, jeigu jis atliekamas pakankamai anksti, kad augalas spėtų įsišaknyti. Vėlyvas sodinimas prieš pat šalčius gali padidinti iškilnojimo ir šaknų pažeidimo riziką.

Vieta turi būti saulėta, nes pavėsyje kalninis astras praranda žydėjimo intensyvumą. Lengvas pusdienio šešėlis gali būti toleruojamas, ypač karštesnėse vietose. Tačiau nuolatinis šešėlis skatina ištįsusius ūglius ir retesnį kerą. Profesionaliai planuojant gėlyną, šis augalas turėtų būti sodinamas ten, kur jo neužstos aukšti kaimynai.

Sodinimo vietoje neturi kauptis lietaus ar tirpsmo vanduo. Šaknų zona turi būti laidi orui, nes per drėgna dirva silpnina augalą ir didina ligų pavojų. Jeigu gėlynas įrengtas žemesnėje vietoje, verta pakelti sodinimo plotą arba pagerinti drenažą. Tokia paruošiamoji investicija vėliau sumažina priežiūros rūpesčius.

Atstumai tarp augalų priklauso nuo pasirinktos veislės ir norimo vaizdo. Dažniausiai paliekama pakankamai vietos, kad kerai galėtų išsiplėsti ir būtų gerai vėdinami. Per tankus sodinimas iš pradžių atrodo įspūdingai, bet vėliau skatina ligas ir konkurenciją. Geriau leisti augalui natūraliai užpildyti erdvę per kelis sezonus.

Dirvos paruošimas prieš sodinimą

Prieš sodinant dirvą reikia kruopščiai išpurenti ir pašalinti daugiametes piktžoles. Ypač svarbu išrinkti varpučio, garšvos ar kitų stiprių šakniastiebinių piktžolių liekanas. Vėliau jas pašalinti iš įsitvirtinusio kero tampa daug sunkiau. Švarus startas leidžia augalui greičiau įsitvirtinti ir mažiau konkuruoti dėl išteklių.

Dirvos struktūra turi būti trupininė ir laidi. Jeigu dirva molinga, ją verta gerinti kompostu ir mineralinėmis struktūrą lengvinančiomis medžiagomis. Jeigu dirva labai smėlinga, brandus kompostas padeda ilgiau išlaikyti drėgmę. Tikslas nėra sukurti labai riebią žemę, o pasiekti balansą tarp drėgmės ir oro.

Sodinimo duobė turi būti šiek tiek platesnė už šaknų gumulą. Per gili duobė nereikalinga, nes svarbiausia šaknims suteikti purios erdvės į šonus. Augalas sodinamas tokiame pačiame gylyje, kokiame augo vazone arba ankstesnėje vietoje. Per giliai pasodintas keras gali prasčiau augti ir būti jautresnis puviniui.

Po pasodinimo dirva švelniai prispaudžiama, kad neliktų didelių oro ertmių. Tada augalas gerai palaistomas, net jeigu dirva atrodo pakankamai drėgna. Pirmasis laistymas padeda dirvai priglusti prie šaknų. Vėliau drėgmė palaikoma tolygiai, bet neleidžiama susidaryti šlapiam, užmirkusiam sluoksniui.

Dauginimas kero dalijimu

Kero dalijimas yra patikimiausias ir praktiškiausias kalninio astro dauginimo būdas. Jis leidžia išlaikyti motininio augalo savybes ir greitai gauti žydėti galinčius augalus. Geriausia dalyti pavasarį, kai tik prasideda aktyvus augimas. Taip naujos dalys turi pakankamai laiko įsišaknyti iki žiemos.

Dalijimui pasirenkamas sveikas, gerai išsivystęs keras. Augalas iškasamas su kuo didesniu šaknų gumulu, kad būtų lengviau matyti jo struktūrą. Seną, sumedėjusią arba išretėjusią centro dalį galima pašalinti. Sodinimui paliekamos jaunos, gyvybingos išorinės dalys su stipriais pumpurais ir šaknimis.

Kiekviena padalinta dalis turi turėti kelis ūglių pradmenis ir pakankamai šaknų. Per mažos dalys sunkiau įsitvirtina ir gali pirmą sezoną silpnai augti. Per didelės dalys taip pat nėra idealios, nes jose gali likti senų, mažiau gyvybingų audinių. Vidutinio dydžio dalys dažniausiai duoda geriausią rezultatą.

Po dalijimo augalai sodinami nedelsiant, kad šaknys neišdžiūtų. Jeigu sodinimas atidedamas, šaknis reikia laikyti pavėsyje ir pridengti drėgna medžiaga. Pasodinus svarbu gerai palaistyti ir kelias savaites stebėti drėgmę. Pirmaisiais metais po dalijimo nereikėtų siekti maksimalaus žydėjimo, nes svarbiausia yra šaknų atsinaujinimas.

Dauginimas auginiais ir priežiūra po įšaknijimo

Kalninį astrą galima dauginti ir žoliniais auginiais, nors šis būdas reikalauja daugiau atidumo. Auginiai imami iš sveikų, jaunų ūglių, kai jie dar nėra per daug sumedėję. Geriausia pasirinkti tvirtus ūglius be ligų požymių. Apatiniai lapai pašalinami, kad auginys mažiau garintų drėgmę.

Auginiai sodinami į lengvą, laidų substratą. Jame turi būti pakankamai oro, nes užmirkusi terpė greitai sukelia puvimą. Drėgmė palaikoma tolygi, bet substratas neturi būti šlapias. Šviesa turi būti ryški, tačiau tiesioginė kaitri saulė gali per greitai išdžiovinti audinius.

Įsišaknijimo laikotarpiu svarbi pastovi aplinka. Staigūs drėgmės, temperatūros ir šviesos svyravimai silpnina auginius. Nedidelis pridengimas gali padėti išlaikyti drėgmę, tačiau būtina vėdinti, kad nesusidarytų pelėsis. Kai pasirodo naujas augimas, galima spręsti, kad šaknys pradeda veikti aktyviau.

Įsišakniję jauni augalai pirmiausia auginami atsargiai, o į nuolatinę vietą sodinami tik sustiprėję. Prieš perkeliant į lauką juos verta palaipsniui pripratinti prie saulės ir vėjo. Pirmą sezoną jauni kerai neturėtų patirti sausros ar stiprios konkurencijos. Gerai prižiūrimi jie greitai suformuoja kompaktišką kerą ir vėliau žydi patikimai.