Didžioji ugniažolė paprastai laikoma atspariu augalu, tačiau netinkamos sąlygos gali susilpninti jos imunitetą. Dauguma problemų kyla dėl per tankaus augimo, užmirkusios dirvos, prasto vėdinimo arba ilgai drėgnų lapų. Sveikas keras, augantis tinkamoje vietoje, retai stipriai nukenčia nuo ligų ar kenkėjų. Todėl prevencija čia yra svarbesnė už vėlyvą gydymą.
Dažniausios ligų priežastys
Didžiosios ugniažolės ligos dažniausiai prasideda tada, kai augalas auga per drėgnai. Užmirkusi dirva apsunkina šaknų kvėpavimą ir silpnina visą kerą. Susilpnėję augalai tampa jautresni grybinėms infekcijoms. Dėl to pirmiausia reikia įvertinti ne lapus, o augimo sąlygas.
Per tankūs sąžalynai taip pat sudaro palankią aplinką ligoms. Kai oras tarp stiebų nejuda, lapai po lietaus ilgiau išlieka drėgni. Tokios sąlygos skatina dėmėtligių ir puvinių vystymąsi. Reguliarus retinimas padeda išlaikyti sveikesnį mikroklimatą.
Dirvos suslėgimas yra dar viena dažna problema. Suslėgtoje dirvoje vanduo sunkiau nuteka, o šaknys gauna mažiau oro. Augalas gali atrodyti pavytęs net tada, kai drėgmės yra per daug. Tokiu atveju papildomas laistymas tik pablogina padėtį.
Ligos kartais plinta per nešvarius įrankius. Genint ar šalinant sergančias dalis, sultys ir augaliniai likučiai gali patekti ant peilių. Jei tie patys įrankiai naudojami sveikiems augalams, infekcija gali plisti toliau. Todėl po darbų įrankius verta nuvalyti ir dezinfekuoti.
Daugiau straipsnių šia tema
Grybinės ligos
Lapų dėmėtligės pasireiškia rudomis, pilkšvomis arba gelsvai apjuostomis dėmėmis. Iš pradžių pažeidimai būna pavieniai, bet drėgnu oru gali plisti greitai. Pažeisti lapai silpnina augalą ir mažina dekoratyvumą. Pirmas žingsnis yra pašalinti stipriai sergančias dalis.
Puviniai dažniau atsiranda ten, kur dirva ilgai permirkusi. Stiebų pagrindas gali minkštėti, tamsėti ir prarasti tvirtumą. Tokie požymiai rodo, kad problema jau paveikė audinius prie šaknų zonos. Gydymas sunkus, todėl svarbiausia pagerinti drenažą ir sumažinti drėgmės perteklių.
Miltligė gali pasirodyti ant lapų kaip balkšvas apnašas. Ji dažniau vystosi esant temperatūros svyravimams ir prastesniam oro judėjimui. Nors didžioji ugniažolė nėra viena jautriausių rūšių, tankiuose želdiniuose problema įmanoma. Padeda retinimas, saikingas laistymas ir pažeistų lapų pašalinimas.
Grybinių ligų prevencijai svarbus tinkamas laistymas. Vanduo neturėtų nuolat kristi ant lapų, ypač vakare. Geriau laistyti prie pagrindo ir leisti dirvos paviršiui šiek tiek pradžiūti. Sveikas drėgmės režimas dažnai sumažina cheminių priemonių poreikį.
Kenkėjų stebėjimas
Didžiąją ugniažolę kartais gali apnikti amarai. Jie telkiasi ant jaunų ūglių, pumpurų ar minkštesnių lapų dalių. Amarai siurbia sultis, todėl lapai gali garbanotis, o augimas sulėtėti. Nedidelis kiekis dažnai nepadaro didelės žalos.
Amarus galima nuplauti vandens srove arba pašalinti rankomis. Jei jų daug, padeda kalio muilo tirpalai ar kitos švelnesnės priemonės. Svarbu purkšti taip, kad tirpalas pasiektų apatinę lapų pusę. Vienkartinis purškimas ne visada pakankamas, todėl augalą reikia stebėti pakartotinai.
Šliužai ir sraigės gali apgraužti jaunus lapus, ypač drėgnose vietose. Pažeidimai dažniausiai matomi kaip netaisyklingos skylės lapų pakraščiuose ar viduryje. Šie kenkėjai aktyviausi naktį ir po lietaus. Aplinkos tvarkymas dažnai padeda labiau nei pavienės priemonės.
Kenkėjų gausą mažina biologinė pusiausvyra. Boružės, auksaakės, paukščiai ir kiti naudingi organizmai padeda kontroliuoti amarus. Todėl neverta skubėti naudoti stiprių insekticidų. Jie gali sunaikinti ir natūralius kenkėjų priešus.
Prevencinė priežiūra
Prevencija prasideda nuo tinkamos vietos. Pusiau pavėsis, puri dirva ir saikinga drėgmė leidžia augalui išlikti stipriam. Sveikas augalas geriau atlaiko tiek ligų sukėlėjus, tiek kenkėjus. Tai paprasta, bet labai veiksminga taisyklė.
Reguliarus retinimas padeda išvengti per tankių sąžalynų. Pašalinus silpnus ir ligotus stiebus, pagerėja oro judėjimas. Be to, sumažėja paviršių, ant kurių gali kauptis drėgmė. Tokia priežiūra ypač svarbi lietingais sezonais.
Pažeistus lapus ir stiebus reikia surinkti, o ne palikti pūti vietoje. Jei augalinės liekanos užkrėstos, jos gali tapti infekcijos šaltiniu kitam sezonui. Sveikus lapus galima kompostuoti, bet ligotus geriau pašalinti iš želdyno. Tai sumažina ligų spaudimą ateityj
