Didžiažiedės pelargonijos ligos ir kenkėjai

Didžiažiedė pelargonija, nors ir džiugina savo įspūdingais žiedais, yra gana jautrus augalas, kurį gali pažeisti įvairios ligos ir kenkėjai. Sėkmingas šių problemų valdymas priklauso nuo gebėjimo laiku atpažinti pirmuosius simptomus ir imtis tinkamų prevencinių bei gydymo priemonių. Dažniausiai bėdos kyla dėl netinkamų auginimo sąlygų, tokių kaip perlaistymas, prasta oro cirkuliacija ar per didelis azoto trąšų kiekis, kurios silpnina augalo imuninę sistemą ir daro jį pažeidžiamesnį. Atidus augalo stebėjimas yra geriausia gynyba, leidžianti pastebėti menkiausius pokyčius lapuose, stiebuose ar žieduose ir užkirsti kelią problemos plitimui. Nuo grybinių ligų, tokių kaip pilkasis puvinys, iki įkyrių kenkėjų, pavyzdžiui, baltasparnių ar amarų, – kiekviena problema reikalauja specifinio sprendimo.

Prevencija visada yra geriau nei gydymas. Norint išvengti daugelio ligų ir kenkėjų antplūdžio, svarbiausia yra užtikrinti optimalias auginimo sąlygas. Tai apima tinkamą laistymą, vengiama perlaistymo, gerą oro cirkuliaciją aplink augalą, pakankamą atstumą tarp augalų, kad jie nesiliestų lapais, ir subalansuotą tręšimą. Taip pat labai svarbu reguliariai šalinti pageltusius lapus, peržydėjusius žiedus ir kitas augalines liekanas, nes jos gali tapti ligų sukėlėjų ir kenkėjų veisimosi vieta. Prieš pradedant darbą su augalais, visada dezinfekuokite genėjimo įrankius.

Įsigijus naują augalą, labai svarbu jį kurį laiką palaikyti „karantine“ – atskirai nuo kitų kambarinių gėlių. Per dvi-tris savaites išryškės galimos paslėptos ligos ar kenkėjai, ir jūs galėsite išvengti jų išplitimo po visą kolekciją. Atidžiai apžiūrėkite naujoką, ypač apatinę lapų pusę ir stiebų pagrindą, ieškodami bet kokių įtartinų ženklų. Tik įsitikinus, kad augalas yra visiškai sveikas, jį galima perkelti į nuolatinę vietą prie kitų augalų.

Jei vis dėlto problema atsirado, svarbiausia yra greita reakcija. Kuo anksčiau pastebėsite ligą ar kenkėjus, tuo lengviau bus su jais kovoti. Pirmas žingsnis – izoliuoti pažeistą augalą, kad apsaugotumėte kitus. Tada reikia tiksliai identifikuoti problemą, kad galėtumėte pasirinkti tinkamiausią gydymo būdą. Kai kuriais atvejais gali pakakti mechaninio kenkėjų pašalinimo ar pažeistų dalių nukarpymo, o kartais prireiks ir specialių cheminių ar biologinių preparatų.

Dažniausiai pasitaikančios grybinės ligos

Pilkasis puvinys (Botrytis cinerea) yra viena dažniausių ir pavojingiausių didžiažiedžių pelargonijų ligų. Ji ypač greitai plinta vėsiu ir drėgnu oru, esant prastai oro cirkuliacijai. Ligos požymiai – ant lapų, stiebų ir žiedų atsirandančios pilkos, purios, pelėsį primenančios apnašos. Pažeistos augalo dalys greitai minkštėja, ruduoja ir pūva. Norint išvengti šios ligos, svarbiausia neperlaistyti augalo, laistyti tiesiai į substratą, vengiant vandens patekimo ant lapų, ir užtikrinti gerą vėdinimą. Pastebėjus pirmuosius požymius, būtina nedelsiant pašalinti visas pažeistas dalis ir apipurkšti augalą fungicidais, skirtais kovai su pilkuoju puviniu.

Šaknų ir stiebo pagrindo puvinys dažniausiai kyla dėl per didelės substrato drėgmės ir prasto drenažo. Sukėlėjai – dirvožemyje gyvenantys grybai (Pythium, Phytophthora). Augalas pradeda vysti, jo lapai gelsta ir krenta, nors substratas atrodo drėgnas. Stiebo pagrindas pajuoduoja, suminkštėja ir galiausiai augalas žūva. Išgelbėti stipriai pažeistą augalą beveik neįmanoma. Prevencija – svarbiausia: naudoti purų, gerai drenuojamą substratą, neperlaistyti, išpilti vandens perteklių iš lėkštutės. Ankstyvoje stadijoje galima bandyti gelbėti persodinant augalą į naują, sausą substratą, prieš tai pašalinus visas supuvusias šaknis ir nupurškus šaknyną fungicido tirpalu.

Rūdys – dar viena grybinė liga, kurią galima atpažinti iš koncentriškų, gelsvų dėmių viršutinėje lapo pusėje ir oranžinių ar rudų, miltuotų spuogelių (pustulių) apatinėje lapo pusėje. Stipriai pažeisti lapai pagelsta ir nukrenta, augalas nusilpsta. Liga plinta per vandenį ir orą. Norint išvengti rūdžių, reikia vengti lapų sudrėkinimo, užtikrinti gerą oro cirkuliaciją. Pastebėjus pirmuosius požymius, pažeistus lapus reikia nedelsiant pašalinti ir sunaikinti. Augalą reikėtų apdoroti sisteminiais fungicidais, veikiančiais prieš rūdis.

Miltligė pasireiškia baltomis, miltuotomis apnašomis ant lapų, ūglių ir kartais žiedų. Atrodo, lyg augalas būtų apibarstytas miltais. Laikui bėgant apnašos plečiasi, pažeisti lapai deformuojasi, džiūsta ir krenta. Miltligė dažniausiai plinta esant dideliems temperatūros svyravimams ir sausam orui, bet didelei santykinei oro drėgmei. Pastebėjus pirmuosius požymius, augalą galima bandyti plauti muilo ir sodos tirpalu, tačiau efektyvesnė priemonė yra purškimas specialiais fungicidais. Svarbu gerai apipurkšti abi lapų puses.

Kenkėjai ir kovos su jais būdai

Baltasparniai yra smulkūs, balti, į kandis panašūs vabzdžiai, kurie paprastai slepiasi apatinėje lapų pusėje. Pajudinus augalą, jie pakyla į orą baltu debesėliu. Tiek suaugę vabzdžiai, tiek jų lervos siurbia augalo sultis, todėl lapai gelsta, deformuojasi ir džiūsta. Be to, baltasparniai išskiria lipnų skystį (lipčių), ant kurio gali įsiveisti juodasis pelėsis. Kovoti su jais gana sudėtinga. Galima naudoti geltonas lipnias gaudykles suaugėliams gaudyti. Augalus reikia reguliariai purkšti insekticidais, skirtais baltasparniams naikinti, pakartojant procedūrą kelis kartus kas 5-7 dienas, kad būtų sunaikintos visos vabzdžių vystymosi stadijos.

Amarai yra vieni dažniausių kenkėjų. Tai smulkūs, kriaušės formos vabzdžiai, dažniausiai žali, juodi arba rudi, kurie kolonijomis apspinta jaunus ūglius, lapus ir žiedpumpurius. Jie siurbia augalo sultis, todėl pažeistos dalys deformuojasi, lapai riečiasi, o žiedpumpuriai neišsiskleidžia. Kaip ir baltasparniai, amarai išskiria lipčių. Nedidelę amarų koloniją galima nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti muiluotu vandeniu suvilgyta kempine. Esant didesniam antplūdžiui, tenka naudoti insekticidus – tinka tiek sisteminiai, tiek kontaktiniai preparatai.

Voratinklinės erkės yra labai smulkūs, plika akimi sunkiai įžiūrimi voragyviai, kurie paprastai įsiveisia sausame ir šiltame ore. Jų buvimą išduoda smulkūs, šviesūs taškeliai lapų paviršiuje ir, vėlesnėje stadijoje, plonas voratinklis, apraizgantis lapus ir ūglius. Erkės siurbia ląstelių sultis, todėl lapai praranda spalvą, džiūsta ir krenta. Kovai su voratinklinėmis erkėmis pirmiausia reikia padidinti oro drėgmę, reguliariai apipurškiant augalą (šiuo atveju tai išimtis) arba pastatant jį ant padėklo su drėgnais akmenukais. Esant dideliam pažeidimui, naudojami specialūs preparatai – akaricidai.

Miltuotieji skydamariai atrodo kaip maži, balti, į vatą panašūs gumulėliai, susitelkę lapų pažastyse, ant stiebų ir apatinėje lapų pusėje. Jie taip pat siurbia augalų sultis ir išskiria lipčių, silpnindami augalą. Kovoti su jais galima mechaniškai, nuvalant spiritu suvilgytu vatos pagaliuku. Šis metodas veiksmingas, kai kenkėjų nedaug. Esant didesniam išplitimui, būtina naudoti sisteminius insekticidus, kurie patenka į augalo sultis ir tampa nuodingi kenkėjams.

Fiziologinės problemos ir jų sprendimas

Lapai gelsta ir krenta – tai vienas dažniausių simptomų, galinčių turėti daugybę priežasčių. Jei gelsta ir krenta apatiniai, senesni lapai, tai gali būti natūralus senėjimo procesas. Tačiau jei gelsta ir jauni lapai, tai gali signalizuoti apie perlaistymą, drėgmės trūkumą, maisto medžiagų (dažniausiai azoto) stygių arba per žemą temperatūrą. Svarbu įvertinti visas auginimo sąlygas: patikrinti substrato drėgmę, tręšimo režimą ir aplinkos temperatūrą, kad būtų galima nustatyti tikrąją priežastį ir ją pašalinti.

Raudonuojantys lapų kraštai dažniausiai yra augalo reakcija į stresą, kurį sukelia šaltis arba staigūs temperatūrų svyravimai. Tai ypač dažnai pasitaiko rudenį arba pavasarį, kai augalas laikomas lauke. Raudona spalva atsiranda dėl pigmento antocianino gamybos. Nors tai nėra liga, tai yra ženklas, kad augalui per šalta. Reikėtų perkelti jį į šiltesnę vietą. Kartais lapų paraudonavimas gali rodyti ir fosforo trūkumą, ypač jei augalas ilgai nebuvo tręštas.

Žiedpumpurių kritimas yra dar viena opi problema. Dažniausios priežastys yra staigūs aplinkos sąlygų pokyčiai: temperatūros svyravimai, skersvėjai, apšvietimo pasikeitimas (pavyzdžiui, pasukus vazoną kita puse į šviesos šaltinį). Taip pat pumpurai gali kristi dėl drėgmės trūkumo, per sauso oro arba maisto medžiagų, ypač kalio ir boro, stygiaus. Norint išvengti šios problemos, reikia stengtis palaikyti kuo stabilesnes auginimo sąlygas, reguliariai laistyti ir tręšti žydintiems augalams skirtomis trąšomis.

Augalas nežydi – tai didžiausias sodininko nusivylimas. Priežasčių gali būti kelios. Viena dažniausių – netinkamas žiemojimas. Didžiažiedėms pelargonijoms būtinas vėsus (5-10°C) ramybės periodas, kurio metu užsimezga žiediniai pumpurai kitiems metams. Jei augalas žiemoja šiltai, jis nežydės. Kitos galimos priežastys: šviesos trūkumas, per didelis vazonas, netinkamas tręšimas (per daug azoto ir per mažai fosforo bei kalio) arba netinkamas genėjimas (pavasarį pašalinti ūgliai su jau susiformavusiomis žiedų užuomazgomis).

Prevencinės priemonės ir augalo stiprinimas

Stiprus ir sveikas augalas yra daug atsparesnis ligoms ir kenkėjams. Todėl pagrindinė prevencinė priemonė – optimalių auginimo sąlygų sudarymas. Užtikrinkite, kad augalas gautų pakankamai šviesos, bet būtų apsaugotas nuo kaitrios vidurdienio saulės. Naudokite purų, gerai drenuojamą substratą ir tinkamo dydžio vazoną su drenažo skylėmis. Laikykitės subalansuoto laistymo režimo, vengdami tiek perdžiūvimo, tiek užmirkimo. Aktyviuoju periodu reguliariai tręškite tinkamomis trąšomis.

Gera oro cirkuliacija yra gyvybiškai svarbi siekiant išvengti grybinių ligų. Nestatykite augalų per tankiai, palikite tarpus, kad oras galėtų laisvai judėti. Reguliariai vėdinkite patalpas, kuriose auginamos pelargonijos, tačiau saugokite jas nuo šaltų skersvėjų. Venkite vandens patekimo ant lapų ir žiedų, laistydami tiesiai į substratą. Šios paprastos priemonės ženkliai sumažina pilkojo puvinio ir kitų grybinių infekcijų riziką.

Reguliari augalo apžiūra yra būtina. Bent kartą per savaitę atidžiai apžiūrėkite savo pelargonijas iš visų pusių, nepamiršdami patikrinti apatinės lapų pusės ir stiebų. Kuo anksčiau pastebėsite pirmuosius ligos požymius ar pavienius kenkėjus, tuo lengviau ir greičiau pavyks išspręsti problemą. Laiku pašalintas vienas pažeistas lapas ar nuvalyta nedidelė amarų kolonija gali užkirsti kelią masiniam išplitimui ir išgelbėti augalą nuo rimtesnių pažeidimų.

Stiprinkite augalo imunitetą. Be tinkamos priežiūros, galima naudoti ir įvairius biostimuliatorius ar natūralias priemones. Pavyzdžiui, periodiškas laistymas gintaro rūgšties tirpalu gali sustiprinti šaknų sistemą ir padidinti augalo atsparumą stresui. Purškimas dilgėlių ar asiūklių nuoviru taip pat gali turėti teigiamą poveikį, aprūpindamas augalą mikroelementais ir stiprindamas ląstelių sieneles. Sveikas, gerai prižiūrimas augalas visada turės daugiau jėgų pats apsiginti nuo neigiamų aplinkos veiksnių.

 📷Velq1958, CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons