Dailiojo kroko sodinimas reikalauja daugiau tikslumo negu jėgos, nes šio augalo sėkmę lemia tinkamas gumbasvogūnių gylis, dirvos laidumas ir ramus įsitvirtinimo laikotarpis. Nors pats augalas nėra kaprizingas, prasta sodinimo vieta gali nulemti silpną žydėjimą arba gumbasvogūnių puvimą. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai sodininkas iš anksto paruošia dirvą ir pasodina augalus grupėmis. Toks būdas leidžia dailiajam krokui greičiau suformuoti natūraliai atrodantį žydintį plotą.

Tinkamas sodinimo laikas

Dailusis krokas dažniausiai sodinamas ramybės laikotarpiu, kai gumbasvogūniai dar nepradėję aktyviai leisti šaknų ir žiedų. Praktikoje tai dažniausiai būna vasaros pabaiga arba ankstyvas ruduo, priklausomai nuo vietos klimato ir įsigytos sodinamosios medžiagos būklės. Svarbu neatidėlioti sodinimo per ilgai, nes perdžiūvę gumbasvogūniai prasčiau įsišaknija. Kuo šviežesnė sodinamoji medžiaga, tuo didesnė tikimybė, kad augalai sėkmingai prigis.

Sodinant per vėlai, gumbasvogūniai gali nespėti suformuoti pakankamai stiprių šaknų iki šaltesnio ir drėgnesnio periodo. Tokiu atveju jie tampa jautresni puviniams, iškilnojimui ir temperatūros svyravimams. Vis dėlto pernelyg ankstyvas sodinimas į karštą, šlapią dirvą taip pat nėra idealus. Geriausia pasirinkti laiką, kai dirva dar šilta, bet jau nebėra ilgalaikių karščių ir perdžiūvimo grėsmės.

Įsigytus gumbasvogūnius reikėtų pasodinti kuo greičiau. Jie neturi apsauginių maisto atsargų neribotam laikui, todėl ilgas laikymas sandėlyje mažina jų gyvybingumą. Iki sodinimo juos reikia laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje. Plastikiniai maišeliai be oro cirkuliacijos netinka, nes juose gali kauptis drėgmė ir prasidėti pelijimas.

Sodinimo laiką verta derinti su dirvos paruošimu. Jei dirva sunki, ją geriau pagerinti iš anksto, kad įterptos medžiagos spėtų tolygiau pasiskirstyti. Šviežiai supurenta žemė prieš sodinimą gali šiek tiek suslūgti, todėl gylį reikia parinkti apgalvotai. Tinkamai suplanuotas darbas sumažina poreikį vėliau taisyti klaidas.

Sodinimo gylis ir atstumai

Dailiojo kroko gumbasvogūniai paprastai sodinami tokiame gylyje, kuris atitinka kelis jų aukščius. Per seklus sodinimas gali lemti iškilnojimą per šalčius ir greitesnį perdžiūvimą. Per gilus sodinimas silpnina žydėjimą, nes augalui reikia daugiau energijos pasiekti paviršių. Vidutinio sunkumo dirvoje saugiausia rinktis saikingą gylį ir ypač gerą drenažą.

Atstumai tarp gumbasvogūnių priklauso nuo norimo vaizdo. Jei siekiama greito dekoratyvaus efekto, juos galima sodinti tankiau, bet ne taip, kad jie liestųsi vienas su kitu. Ilgalaikiam auginimui geriau palikti daugiau vietos, nes augalai pamažu dauginasi. Tarpai leidžia gumbasvogūniams augti, formuoti dukterinius gumbelius ir išvengti per didelės konkurencijos.

Sodinant grupėmis, natūraliausiai atrodo netaisyklingas išdėstymas. Vietoje griežtos eilės geriau paskleisti gumbasvogūnius nedidelėmis salelėmis ir sodinti juos skirtingais atstumais. Toks būdas ypač tinka alpinariumams, natūralistiniams gėlynams ir takų pakraščiams. Griežtos geometrinės linijos tinka tik formaliuose želdiniuose, kur siekiama aiškios struktūros.

Sodinimo duobutės dugne naudinga palikti purios, vandeniui laidžios žemės sluoksnį. Jei dirva sunkesnė, po gumbasvogūniu galima įberti šiek tiek rupaus smėlio ar smulkaus žvyro. Tai nėra stebuklinga apsauga nuo užmirkimo, bet padeda pagerinti sąlygas tiesiogiai aplink gumbasvogūnį. Vis dėlto svarbiausias lieka bendras viso ploto drenažas, o ne vien smėlio sauja duobutėje.

Dauginimas dukteriniais gumbasvogūniais

Patikimiausias dailiojo kroko dauginimo būdas yra dukterinių gumbasvogūnių atskyrimas. Laikui bėgant motininis gumbasvogūnis suformuoja smulkesnius gumbelius, kurie gali užaugti ir pradėti žydėti. Šis procesas nėra akimirksniu pastebimas, bet sveikame kerelyje jis vyksta gana stabiliai. Sodininkui svarbiausia leisti augalui sustiprėti ir neskubėti jo kasmet kilnoti.

Gumbasvogūnius geriausia dalyti ramybės metu. Tuo metu augalas neturi aktyvios žalios masės, todėl mažiau nukenčia nuo persodinimo. Iškasus kerelį, žemę reikia nuvalyti atsargiai, nes smulkūs gumbeliai gali lengvai atsiskirti arba pasimesti. Sveiki gumbasvogūniai turi būti tvirti, be minkštų vietų, nemalonaus kvapo ir įtartinų dėmių.

Atskirtus gumbasvogūnius galima iš karto sodinti į naują vietą. Jeigu juos reikia trumpai palaikyti, svarbu užtikrinti sausą ir vėdinamą aplinką. Ilgas laikymas mažina smulkių gumbelių gyvybingumą, nes jie greičiau perdžiūsta. Todėl dauginimą verta planuoti taip, kad nauja vieta būtų paruošta dar prieš kasimą.

Smulkūs gumbasvogūniai gali žydėti ne iš karto. Dažnai jiems reikia vieno ar kelių sezonų, kol sukaupia pakankamai atsargų. Tai normalu ir nereiškia, kad dauginimas nepavyko. Svarbu juos auginti tokiomis pat sąlygomis kaip subrendusius augalus ir neperkrauti trąšomis, nes stiprus azoto perteklius skatina ne žydėjimą, o silpnesnį vegetatyvinį augimą.

Dauginimas sėklomis ir natūralizavimas

Dailusis krokas gali būti dauginamas ir sėklomis, tačiau šis būdas reikalauja daugiau kantrybės. Sėjinukai iki žydėjimo gali augti kelerius metus, todėl šis metodas labiau tinka kolekcininkams arba natūralistinio želdinimo mėgėjams. Sėklų dauginimas leidžia gauti daugiau augalų, bet rezultatai būna lėtesni ir mažiau vienodi. Vis dėlto ilgainiui tokie augalai gali gerai prisitaikyti prie konkretaus sodo sąlygų.

Sėkloms svarbi natūrali sezonų kaita. Jos geriau dygsta, kai patiria vėsesnį ir drėgnesnį laikotarpį, panašų į natūralias lauko sąlygas. Todėl jas galima sėti į vazonėlius arba specialiai paruoštą lysvės kampą ir palikti lauke. Svarbu sėjos vietą pažymėti, nes daigai būna smulkūs ir lengvai supainiojami su piktžolėmis.

Natūralizavimas sode pavyksta tada, kai augalai paliekami ramybėje ir jiems leidžiama pamažu plėstis. Tam reikia tokios vietos, kur dirva nėra nuolat kasama, o lapai nenupjaunami per anksti. Gėlynas turi būti tvarkomas atsargiai, kad smulkūs gumbasvogūniai ir sėjinukai nebūtų sunaikinti. Laikui bėgant susiformuoja laisvesnis, natūraliai atrodantis žydėjimo raštas.

Norint skatinti natūralizavimą, nereikėtų nuolat pašalinti visų nužydėjusių dalių, kol sėklos dar nesubrendusios. Tačiau tai turi būti derinama su bendra augalų sveikata ir tvarka. Jei oras labai drėgnas, pūvančios liekanos gali didinti ligų riziką, todėl reikalingas saikas. Sėkmingas natūralizavimas priklauso nuo kantrybės, tinkamos vietos ir minimaliai trikdomo augimo ciklo.