Čilinio jazmino žiemojimas vėsiame klimate

Čilinis jazminas trumpą vėsą gali pakelti geriau negu daugelis tropinių vijoklių, tačiau ilgalaikis šaltis ir įšalęs šaknų gumulas jam pavojingi. Vėsesniuose regionuose augalas dažniausiai auginamas vazone ir prieš šalnas perkeliamas į apsaugotą patalpą. Sėkmingą žiemojimą lemia ne vien temperatūra, bet ir šviesos, drėgmės bei oro cirkuliacijos pusiausvyra. Ramybės laikotarpiu svarbiausia ne skatinti augimą, o išlaikyti sveikas šaknis ir gyvybingus ūglius iki pavasario.

Pasiruošimas žiemojimo laikotarpiui

Ruošti augalą žiemai pradedama dar vasaros pabaigoje. Azoto turinčių trąšų kiekis palaipsniui mažinamas, kad nesiformuotų daug minkštų ir nebrandžių ūglių. Laistymas koreguojamas pagal vėstančius orus, tačiau augalui neleidžiama stipriai perdžiūti. Tokia laipsniška priežiūros kaita padeda natūraliai sulėtinti augimą.

Į patalpą čilinis jazminas perkeliamas prieš numatomas stipresnes šalnas. Nereikėtų laukti, kol vazone esanti žemė pradės šalti. Trumpa vėsi naktis gali nepažeisti subrendusio augalo, bet jauni ūgliai ir smulkios šaknys yra jautresni. Saugiau vadovautis vietos mikroklimatu ir augalą perkelti šiek tiek anksčiau.

Prieš įnešant kruopščiai apžiūrimi lapai ir stiebai. Lauke ant augalo gali slėptis amarai, baltasparniai, erkės, sraigės ar kiti smulkūs gyviai. Lapija nuplaunama, pašalinami nudžiūvę žiedai ir nukritę lapai. Jeigu aptinkama kenkėjų, geriau juos kontroliuoti dar prieš pastatant augalą šalia kitų kambarinių gėlių.

Labai ilgus ūglius galima saikingai patrumpinti, kad augalą būtų lengviau perkelti ir sutalpinti. Vis dėlto stiprų formuojamąjį genėjimą dažnai geriau palikti žiemos pabaigai arba ankstyvam pavasariui. Rudenį pašalinamos pirmiausia pažeistos, silpnos ir susipynusios dalys. Kuo mažiau nereikalingo streso patiria augalas prieš žiemą, tuo lengviau jis prisitaiko prie naujos aplinkos.

Temperatūra, šviesa ir žiemojimo vieta

Čiliniam jazminui palanki šviesi ir vėsi žiemojimo vieta. Tinka nešildoma veranda, šviesus garažas, oranžerija arba vėsus kambarys, kuriame nėra šalčio. Vidutinė temperatūra turėtų išlikti stabili, be staigių kritimų žemiau nulio. Labai šiltoje patalpoje augalas bando toliau augti, nors žiemos šviesos tam dažnai nepakanka.

Kuo aukštesnė temperatūra, tuo daugiau šviesos reikia augalui. Šiltame ir tamsiame kambaryje ūgliai ištįsta, lapai blyškėja ir tampa jautresni kenkėjams. Vėsiai laikomas čilinis jazminas gali numesti dalį lapų ir pereiti į ryškesnę ramybės būseną. Toks lapų kritimas nėra pavojingas, jeigu stiebai išlieka gyvi, o šaknys neperlaistomos.

Vazonas nestatomas tiesiai ant labai šaltų betoninių grindų. Šaknų zona gali atvėsti gerokai labiau negu aplinkos oras, ypač prie neizoliuotų sienų. Po indu galima padėti medinę lentelę, kamštinį pagrindą arba kitą šilumą izoliuojančią medžiagą. Tuo pačiu būtina išlaikyti laisvą vandens nutekėjimą.

Žiemojimo patalpa turi būti vėdinama, bet be stiprių šaltų skersvėjų. Uždaroje, drėgnoje erdvėje ant ūglių ir substrato gali pradėti vystytis pelėsis. Trumpas vėdinimas švelnesnę dieną padeda sumažinti perteklinę drėgmę. Augalas neturėtų liestis prie nuolat rasojančio lango ar šaltos sienos.

Laistymas ir priežiūra žiemą

Žiemą čilinio jazmino vandens poreikis labai sumažėja. Laistoma tik tada, kai nemaža substrato dalis jau pradžiūvusi. Vandens pilama mažiau negu vasarą, tačiau šaknų gumulas neturi tapti visiškai sausas ir kietas. Ypač svarbu nepalikti vandens padėkle.

Vėsioje patalpoje substratas gali išlikti drėgnas kelias savaites. Todėl laistymo dažnis nustatomas tikrinant žemę, o ne laikantis įprasto savaitinio grafiko. Mažas vandens poreikis nereiškia, kad augalas apskritai nebetikrinamas. Perdžiūvęs čilinis jazminas gali prarasti smulkias šaknis ir pavasarį sunkiau atsigauti.

Ramybės metu trąšos paprastai nenaudojamos. Šaknys vėsiame substrate veikia lėtai, todėl maisto medžiagos lieka nepanaudotos ir didina druskų koncentraciją. Net šiltai žiemojantį augalą galima tręšti tik tada, kai jis auga prie pakankamai stiprios šviesos. Silpni, ištįsę žieminiai ūgliai nėra signalas gausiai tręšti.

Kartą per kelias savaites apžiūrimi ūgliai ir lapų likučiai. Šiltose, sausose patalpose dažnai suaktyvėja voratinklinės erkės, o ant jaunų ūglių gali atsirasti amarų. Nukritę lapai surenkami, kad nepradėtų pūti substrato paviršiuje. Nedidelius pažeidimus pašalinti žiemą lengviau negu pavasarį kovoti su stipriai išplitusia populiacija.

Pavasarinis augalo pažadinimas

Dienoms ilgėjant čilinis jazminas pradeda rodyti gyvybingų pumpurų požymius. Augalas perkeliamas į šviesesnę ir šiek tiek šiltesnę vietą, jeigu žiemojo labai vėsiai. Pokytis atliekamas palaipsniui, kad šaknys ir ūgliai spėtų prisitaikyti. Iš karto gausiai laistyti dar nereikia, nes lapų masė tik pradeda formuotis.

Pasirodžius naujiems ūgliams laistymo dažnis po truputį didinamas. Pirmoji silpna trąšų dozė naudojama tik tada, kai augimas jau aiškiai aktyvus. Jeigu augalą reikia persodinti, geriausia tai padaryti prieš pat intensyvaus augimo pradžią. Naujas substratas turi būti purus ir laidus, o vazonas tik saikingai didesnis.

Pavasarį atliekamas pagrindinis formuojamasis genėjimas. Pašalinamos negyvos šakelės, o per ilgi ūgliai patrumpinami iki sveikų pumpurų. Genėjimas skatina naujas šonines šakas, ant kurių vėliau gali formuotis žiedai. Po procedūros augalas laikomas labai šviesiai, kad nauji ūgliai augtų tvirti ir kompaktiški.

Į lauką čilinis jazminas išnešamas tik pasibaigus šalnų pavojui. Pirmomis dienomis jis laikomas pavėsyje arba gauna tik švelnią rytinę saulę. Prie tiesioginės šviesos pratinama palaipsniui per vieną ar dvi savaites. Tinkamai peržiemojęs ir atsargiai pažadintas augalas greitai atkuria lapiją ir pasiruošia naujam žydėjimo sezonui.