Ametistinio hiacinto sodinimas ir dauginimas

Ametistinis hiacintas, arba Brimeura amethystina, yra subtilus pavasario pranašas, kuris savo grakščiais žiedynais gali papuošti bet kurį alpinariumą, gėlyno pakraštį ar erdvę po medžiais. Nors šis augalas nėra toks populiarus kaip jo stambesni giminaičiai, jo auginimas teikia daug džiaugsmo dėl savo nereiklumo ir elegancijos. Sėkmingas šių gėlių įkurdinimas sode prasideda nuo tinkamo svogūnėlių sodinimo laiko ir gylio, taip pat nuo žinių apie efektyviausius dauginimo būdus. Suprasdami pagrindinius sodinimo principus ir dauginimo galimybes, galėsite lengvai sukurti ištisus žydinčius ametistinių hiacintų kilimus, kurie kasmet vis plėsis ir gausės. Šiame straipsnyje detaliai aptarsime visus svarbiausius sodinimo ir dauginimo aspektus, kurie padės sėkmingai auginti šiuos nuostabius augalus.

Sodinimo laikas yra vienas iš esminių veiksnių, lemiančių sėkmingą svogūnėlių prigijimą ir pasiruošimą žiemai. Geriausias laikas sodinti ametistinius hiacintus yra ruduo, nuo rugsėjo vidurio iki spalio pabaigos, kol dirvožemis dar nėra įšalęs. Pasodinus svogūnėlius šiuo laikotarpiu, jie spėja gerai įsišaknyti prieš prasidedant žiemos šalčiams. Per anksti pasodinti svogūnėliai gali pradėti leisti lapus dar rudenį, kurie vėliau apšals, o per vėlai – nespės suformuoti pakankamai stiprios šaknų sistemos ir gali žūti žiemą. Svarbu, kad dirvožemio temperatūra sodinimo gylyje būtų nukritusi žemiau 15 laipsnių Celsijaus.

Tinkamas sodinimo gylis ir atstumas tarp svogūnėlių yra būtini norint užtikrinti gerą augimą ir žydėjimą. Bendra taisyklė svogūniniams augalams yra sodinti juos į gylį, lygų trigubam svogūnėlio aukščiui. Kadangi ametistinio hiacinto svogūnėliai yra gana nedideli, optimalus sodinimo gylis yra maždaug 5-8 centimetrai. Sodinant svogūnėlius, svarbu juos dėti į žemę smaigaliu į viršų. Atstumas tarp svogūnėlių turėtų būti apie 5-10 centimetrų, priklausomai nuo norimo efekto. Jei norite sukurti tankų, vientisą kilimą, sodinkite tankiau, o jei norite palikti erdvės augalams plėstis ateityje, palikite didesnius tarpus.

Prieš sodinimą būtina kruopščiai paruošti dirvožemį. Kaip minėta anksčiau, svarbiausia yra užtikrinti gerą drenažą, kad būtų išvengta svogūnėlių puvimo. Dirvą reikia giliai perkasti, išrinkti piktžolių šaknis ir, jei reikia, pagerinti jos struktūrą smėliu ar kompostu. Į sodinimo duobutės dugną galima įberti šiek tiek specialių trąšų svogūninėms gėlėms arba saujelę kaulamilčių, kurie aprūpins augalą fosforu, būtinu stiprių šaknų vystymuisi. Pasodinus svogūnėlius, juos reikia užberti žemėmis, švelniai apspausti ir, jei dirva sausa, gausiai palieti.

Pasodinus svogūnėlius rudenį, juos reikėtų pamulčiuoti. Mulčias, pavyzdžiui, durpės, kompostas, sausi lapai ar eglišakės, apsaugos svogūnėlius nuo staigių temperatūros svyravimų ir gilaus įšalo žiemą. Mulčio sluoksnis turėtų būti apie 5-7 centimetrų storio. Pavasarį, kai pavojus didelių šalčių praeina ir pradeda kaltis pirmieji daigai, mulčią reikėtų atsargiai nuimti arba prasklaidyti, kad jis netrukdytų augalams augti. Tinkamai pasodinti ir prižiūrimi ametistiniai hiacintai jau kitą pavasarį turėtų jus pradžiuginti pirmaisiais žiedais.

Svogūnėlių parinkimas ir paruošimas sodinimui

Sėkmingo auginimo pradžia – tai kokybiškos sodinamosios medžiagos pasirinkimas. Renkantis ametistinio hiacinto svogūnėlius, atkreipkite dėmesį į jų išvaizdą. Svogūnėliai turi būti kieti, tvirti, be jokių minkštų dėmių, pelėsio ar mechaninių pažeidimų. Dydis taip pat svarbus – stambesni svogūnėliai paprastai sukaupia daugiau maistinių medžiagų ir kitą pavasarį žydi gausiau. Venkite pirkti svogūnėlius, kurie yra sudygę ar turi jau išlindusias šaknis, nes juos bus sunkiau sėkmingai pasodinti. Geriausia svogūnėlius įsigyti iš patikimų tiekėjų ar sodo centrų prieš pat sodinimo sezoną.

Prieš sodinant, įsigytus svogūnėlius rekomenduojama profilaktiškai apdoroti, kad būtų išvengta galimų ligų. Paprasčiausias būdas – pusvalandį pamirkyti juos silpname kalio permanganato (blyškiai rožinės spalvos) tirpale. Taip pat galima naudoti specialius beicuojančius preparatus (fungicidus), skirtus svogūninėms gėlėms, griežtai laikantis gamintojo nurodymų. Toks apdorojimas sunaikins ant svogūnėlių paviršiaus galinčius būti ligų sukėlėjus ir apsaugos juos nuo puvinių dirvoje. Po mirkymo svogūnėlius reikėtų šiek tiek pradžiovinti.

Nors ametistiniai hiacintai nemėgsta dažno persodinimo, kartais tai padaryti būtina, ypač kai kerai per daug sutankėja. Geriausias laikas persodinti ir atskirti svogūnėlius yra vasaros viduryje, kai augalas yra ramybės būsenoje, o jo lapai visiškai nudžiūvę. Atsargiai iškaskite visą kerą, stenkitės nepažeisti svogūnėlių. Nuvalykite nuo jų žemes ir atsargiai atskirkite dukterinius svogūnėlius nuo motininio. Pažeistus ar ligotus svogūnėlius išmeskite.

Atskirtus svogūnėlius reikia tinkamai paruošti saugojimui iki rudens sodinimo. Juos reikėtų laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje patalpoje, pavyzdžiui, sandėliuke ar garaže. Geriausia juos sudėti į popierinius maišelius, kartonines dėžutes ar tinklinius maišelius, kad būtų užtikrinta oro cirkuliacija ir išvengta pelėsio. Reguliariai patikrinkite saugomus svogūnėlius ir pašalinkite tuos, kurie rodo puvimo ar džiūvimo požymius. Tinkamas svogūnėlių paruošimas ir saugojimas yra raktas į sveiką ir gausiai žydintį gėlyną.

Dauginimas dukteriniais svogūnėliais

Pats paprasčiausias, greičiausias ir populiariausias ametistinių hiacintų dauginimo būdas yra vegetatyvinis – dukteriniais svogūnėliais. Laikui bėgant, aplink pagrindinį (motininį) svogūnėlį natūraliai susiformuoja daug mažesnių svogūnėlių. Šis procesas lemia, kad augalas plečiasi ir sudaro vis tankesnius kerus. Norint padauginti augalą, tereikia šiuos dukterinius svogūnėlius atskirti ir pasodinti kaip naujus, savarankiškus augalus. Tai yra efektyvus būdas greitai padidinti savo ametistinių hiacintų kolekciją ir išsaugoti veislės savybes.

Geriausias laikas atskirti dukterinius svogūnėlius yra augalo ramybės periodu, vasarą (liepos-rugpjūčio mėnesiais), kai lapai jau būna visiškai nudžiūvę. Tuomet reikia atsargiai iškasti visą augalo kerą. Iškastą kerą reikia švelniai nupurtyti nuo žemių ir apžiūrėti. Dukteriniai svogūnėliai, kurie lengvai atsiskiria nuo motininio, yra pasirengę savarankiškam gyvenimui. Nereikėtų jų laužti per jėgą – jei svogūnėlis dar tvirtai laikosi, geriau jį palikti dar metams.

Atskirtus svogūnėlius, tiek motininį, tiek dukterinius, reikia paruošti sodinimui. Pirmiausia juos reikia atidžiai apžiūrėti ir išmesti visus pažeistus, minkštus ar ligotus. Sveikus svogūnėlius galima profilaktiškai pusvalandžiui pamerkti į fungicido tirpalą. Po dezinfekcijos juos reikia gerai išdžiovinti pavėsyje. Iki rudens sodinimo svogūnėlius reikėtų laikyti sausoje, vėsioje ir gerai vėdinamoje vietoje, sudėtus į dėžutes su durpėmis ar pjuvenomis.

Rudenį, įprastu sodinimo laiku, paruošti dukteriniai svogūnėliai sodinami į nuolatinę vietą. Svarbu atsiminti, kad mažesniems svogūnėliams gali prireikti vienerių ar dvejų metų, kol jie sukaups pakankamai jėgų ir pradės žydėti. Todėl juos galima sodinti į atskirą lysvę paauginimui arba iš karto į gėlyną, susitaikant su tuo, kad pirmaisiais metais matysis tik lapai. Šis dauginimo būdas yra labai patikimas ir leidžia per kelerius metus iš vieno augalo išauginti visą žydintį plotą.

Dauginimas sėklomis

Ametistinius hiacintus galima dauginti ir sėklomis, tačiau šis būdas yra gerokai ilgesnis, sudėtingesnis ir reikalaujantis daugiau kantrybės. Dauginimas sėklomis dažniausiai naudojamas selekcininkų, norinčių išvesti naujas veisles, arba entuziastų, mėgstančių eksperimentuoti. Svarbu žinoti, kad iš sėklų išauginti augalai gali nepaveldeti visų motininio augalo savybių, ypač jei tai hibridinė veislė. Be to, nuo sėjos iki pirmojo žydėjimo gali praeiti net 3-5 metai.

Sėklos renkamos po žydėjimo, kai subręsta sėklų dėžutės. Subrendusios dėžutės pagelsta ir pradeda trūkinėti. Svarbu nepraleisti šio momento, nes sėklos gali pačios išsibarstyti. Surinktas sėklas reikia išvalyti nuo sėkladežių likučių ir gerai išdžiovinti. Geriausia sėti šviežiai surinktas sėklas rudenį, tiesiai į dirvą arba į specialias daiginimo dėžutes. Sėjant rudenį, sėklos praeina natūralų stratifikacijos (šalčio poveikio) procesą, kuris yra būtinas jų dygimui.

Sėjant į dėžutes, reikia paruošti lengvą ir laidų substratą, pavyzdžiui, durpių ir smėlio mišinį. Sėklas reikia paskleisti ant substrato paviršiaus ir užberti plonu (apie 1 cm) žemės sluoksniu. Pasėtas sėklas reikia sudrėkinti ir palikti lauke per žiemą, apsaugant nuo lietaus pertekliaus, bet leidžiant joms sušalti. Pavasarį, atšilus orams, sėklos turėtų pradėti dygti. Sudygę daigeliai atrodo kaip ploni žolės stiebeliai.

Pirmaisiais metais jauniems sėjinukams reikia ypatingos priežiūros. Juos reikia saugoti nuo piktžolių, reguliariai, bet saikingai laistyti ir tręšti silpnomis kompleksinių trąšų tirpalu. Pirmaisiais metais susiformuoja labai maži svogūnėliai. Juos galima palikti augti toje pačioje vietoje 2-3 metus, kol sustiprės. Sustiprėjusius svogūnėlius vasarą, ramybės periodu, galima iškasti ir rudenį pasodinti į nuolatinę vietą gėlyne. Nors šis procesas ilgas, stebėti augalą nuo sėklos iki pirmojo žiedo yra nepakartojama patirtis.

_{📷: Krzysztof Ziarnek, Kenraiz, CC BY-SA 4.0, via Wikimedia Commons}