Amarilio sodinimas ir dauginimas

Amarilio sodinimas ir dauginimas yra palyginti nesudėtingi procesai, leidžiantys ne tik sėkmingai pradėti auginti šį įspūdingą augalą, bet ir laikui bėgant padidinti savo kolekciją. Sėkmė slypi keliose esminėse detalėse: tinkamo dydžio vazono, laidaus substrato pasirinkime ir teisingame svogūnėlio įsodinimo gylyje. Supratus šiuos pagrindinius principus, net ir pradedantysis augintojas gali lengvai pasiekti puikių rezultatų. Dauginimas, ypač dukteriniais svogūnėliais, yra puikus būdas dalintis šiuo augalu su draugais ar tiesiog praplėsti savo palanges žydinčiais gražuoliais, kurie kasmet džiugins vis gausesniais žiedais.

Idealus laikas ir vieta sodinimui

Optimalus laikas sodinti amarilio svogūnėlį priklauso nuo to, kada norima sulaukti jo žiedų. Dažniausiai amariliai sodinami rudenį, nuo spalio iki gruodžio mėnesio, siekiant, kad jie pražystų žiemos švenčių metu. Pasodinus svogūnėlį, priklausomai nuo veislės ir sąlygų, žiedkočio pasirodymo ir žydėjimo tenka laukti nuo 6 iki 10 savaičių. Tačiau sodinti galima ir vėliau, net iki pavasario, tuomet augalas žydės vėliau pavasarį arba vasaros pradžioje.

Pasirinkus sodinimo laiką, labai svarbu parinkti tinkamą vietą augalui. Iš pradžių, kol svogūnėlis išleis žiedkotį, jam reikia šilumos ir nedaug šviesos. Ideali temperatūra šiam etapui yra apie 21-24°C. Vazonas gali būti laikomas toliau nuo lango, tačiau šiltoje patalpoje. Šiluma skatina greitesnį žiedkočio, o ne lapų, augimą. Per vėsi aplinka gali sulėtinti procesą, o per didelis šviesos kiekis gali paskatinti pirmiau augti lapus.

Kai žiedkotis pasiekia maždaug 10-15 cm aukštį, augalą reikia perkelti į kuo šviesesnę vietą, pavyzdžiui, ant pietinės ar vakarinės palangės. Nuo šio momento šviesa yra gyvybiškai svarbi, kad žiedkotis augtų tvirtas, tiesus ir neištįstų. Reguliariai pasuk vazoną, kad augalas gautų šviesos iš visų pusių ir augtų simetriškai. Tiesioginių vidurdienio saulės spindulių reikėtų vengti, ypač kai pradeda skleistis žiedai.

Po žydėjimo, lapų auginimo fazėje, amariliui ir toliau reikia kuo šviesesnės vietos. Būtent šviesos gausa lemia, kiek maisto medžiagų svogūnėlis sukaups kitiems metams. Vasarą, jei yra galimybė, augalą labai naudinga išnešti į lauką ir pastatyti šviesioje, bet nuo vidurdienio saulės apsaugotoje vietoje. Tinkamos vietos parinkimas kiekvienu augimo etapu yra vienas iš esminių sėkmingo auginimo veiksnių.

Žingsnis po žingsnio: svogūnėlio sodinimas

Sodinant amarilį, pirmiausia reikia pasirinkti tinkamą vazoną. Jis neturėtų būti per daug didelis; idealus atstumas nuo svogūnėlio krašto iki vazono sienelės yra maždaug 2-3 centimetrai. Per didelis vazonas gali lemti drėgmės užsistovėjimą substrate, kas skatina puvinius, be to, augalas gali koncentruotis į šaknų auginimą, o ne į žydėjimą. Būtina, kad vazono dugne būtų drenažo skylės vandens pertekliui nutekėti.

Substratas turi būti purus, laidus orui ir vandeniui. Galima naudoti specialų substratą svogūniniams augalams arba pasigaminti mišinį pačiam. Tam puikiai tinka lygiomis dalimis sumaišyta durpių žemė, kompostas ir stambus smėlis arba perlitas. Prieš sodinant, vazono dugne patartina pakloti drenažo sluoksnį iš keramzito ar akmenukų, kuris apsaugos šaknis nuo mirkimo vandenyje.

Pats sodinimo procesas yra paprastas, bet reikalauja atidumo. Į vazoną su paruoštu drenažu įberk šiek tiek substrato, tada įstatyk svogūnėlį taip, kad jo šaknys laisvai nusidriektų žemyn. Užpildyk vazoną substratu aplink svogūnėlį, jį lengvai suspaudžiant. Svarbiausia taisyklė – mažiausiai trečdalis, o geriausia – pusė svogūnėlio turi likti virš žemės paviršiaus. Per giliai pasodintas svogūnėlis gali pradėti pūti ir nežydėti.

Po pasodinimo substratą reikia saikingai palieti šiltu vandeniu, stengiantis, kad vanduo nepatektų ant svogūnėlio viršūnės. Tolesnis laistymas pradedamas tik tada, kai pasirodo augimo požymiai – žiedkočio ar lapų galiukas. Kol augalas miega, jam vandens praktiškai nereikia. Kantriai lauk, kol augalas pabus, ir tik tada pradėk reguliariai jį laistyti, palaipsniui didinant vandens kiekį.

Dauginimas dukteriniais svogūnėliais

Dauginimas dukteriniais svogūnėliais, dar vadinamais „vaikučiais”, yra pats paprasčiausias ir populiariausias amarilių dauginimo būdas. Laikui bėgant, sveikas ir gerai prižiūrimas motininis svogūnas natūraliai pradeda auginti mažus svogūnėlius prie savo pagrindo. Šis procesas yra natūrali augalo vegetatyvinio dauginimosi dalis. Norint gauti naują augalą, tereikia šiuos „vaikučius” atsargiai atskirti ir pasodinti atskirai.

Tinkamiausias laikas atskirti dukterinius svogūnėlius yra persodinant augalą, paprastai po ramybės periodo, prieš pradedant naują augimo ciklą. Atskirk tik tuos svogūnėlius, kurie jau yra pakankamai subrendę, turi savo šaknų sistemą ir yra bent trečdalio motininio svogūno dydžio. Per maži svogūnėliai gali sunkiai prigyti ir augti. Atskirdamas juos būk atsargus, stenkis kuo mažiau pažeisti tiek motininio, tiek dukterinio augalo šaknis.

Atskirtus svogūnėlius sodink į nedidelius, jų dydį atitinkančius vazonėlius, laikydamasis tų pačių sodinimo taisyklių kaip ir suaugusiam augalui. Naudok purų, laidų substratą ir pasodink svogūnėlį taip, kad jo viršūnė liktų virš žemės. Po pasodinimo jaunus augalus reikia prižiūrėti panašiai kaip suaugusius: užtikrinti pakankamai šviesos, reguliariai laistyti ir tręšti aktyvaus augimo periodu.

Reikia turėti kantrybės, nes iš dukterinių svogūnėlių išauginti augalai pražysta ne iš karto. Priklausomai nuo svogūnėlio dydžio atskyrimo metu, pirmojo žydėjimo gali tekti laukti dvejus, trejus ar net daugiau metų. Per šį laiką augalas augins lapus ir stiprins savo svogūnėlį, kol sukaups pakankamai jėgų žydėjimui. Tačiau šis laukimas atsiperka, nes tokiu būdu išauginti augalai būna identiški motininiam augalui ir išlaiko visas veislės savybes.

Dauginimas sėklomis: iššūkiai ir galimybės

Amarilių dauginimas sėklomis yra kur kas sudėtingesnis ir ilgesnis procesas, reikalaujantis daug kantrybės, todėl jį dažniausiai renkasi selekcininkai arba entuziastai, norintys išvesti naujas veisles. Norint gauti sėklų, reikia dirbtinai apdulkinti žiedus. Tam reikia teptuku paimti žiedadulkes nuo vieno žiedo kuokelių ir atsargiai pernešti jas ant kito žiedo piestelės purkos. Sėkmingai apdulkinus, po žydėjimo vietoje žiedo pradės formuotis sėklų dėžutė.

Sėklos subręsta per maždaug 4-6 savaites po apdulkinimo. Subrendusi sėklų dėžutė pagelsta ir pradeda trūkinėti, atidengdama plokščias, juodas sėklas. Svarbu surinkti sėklas laiku, nes jos greitai praranda daigumą. Geriausia sėti šviežiai surinktas sėklas. Sėjimui paruošk negilų indelį su lengvu, steriliu substratu, pavyzdžiui, durpių ir perlito mišiniu.

Sėklas paskleisk ant sudrėkinto substrato paviršiaus ir užberk plonu substrato ar vermikulito sluoksniu. Indelį pridenk stiklu ar skaidria plėvele, kad būtų palaikoma drėgmė, ir pastatyk šiltoje (22-25°C), šviesioje vietoje. Dygimas paprastai trunka nuo 2 iki 4 savaičių. Pasirodžius daigeliams, dangtį reikia nuimti ir toliau auginti juos šviesioje vietoje, reguliariai, bet saikingai laistant.

Didžiausias iššūkis dauginant sėklomis – ilgas laukimo laikas. Iš sėklos išaugintas amarilis pirmą kartą pražysta tik po 3-6 metų, kartais net vėliau. Be to, sėklomis dauginti augalai nepaveldi motininio augalo savybių, ypač jei tai hibridinė veislė. Tai reiškia, kad žiedų spalva, forma ir dydis gali labai skirtis. Būtent tai ir yra didžiausia galimybė – galimybė išauginti visiškai unikalų, naują augalą, kurio neturi niekas kitas.