Abisininio kardelio sodinimas ir dauginimas

Abisininio kardelio, dar vadinamo kvapiuoju kardeliu, sėkmingas auginimas prasideda nuo kokybiškos sodinamosios medžiagos pasirinkimo ir teisingo sodinimo proceso. Šis augalas, pasižymintis išskirtiniais, kvepiančiais žiedais, yra gumbasvogūninis, todėl jo gyvavimo ciklas ir dauginimo būdai yra glaudžiai susiję su požemine dalimi – gumbasvogūniu. Norint kasmet džiaugtis gausiu žydėjimu, būtina išmanyti ne tik sodinimo subtilybes, bet ir efektyviausius dauginimo metodus. Tinkamas laikas, gylis, atstumai tarp augalų ir dirvožemio paruošimas yra kertiniai elementai, lemiantys augalo sveikatą ir dekoratyvumą.

Sodinimo procesas reikalauja kruopštumo ir planavimo. Pirmiausia, reikia pasirinkti sveikus, nepažeistus ir tinkamo dydžio gumbasvogūnius. Nuo jų kokybės tiesiogiai priklauso būsimo augalo gyvybingumas. Taip pat svarbu atsižvelgti į klimato sąlygas ir sodinti tik tada, kai jau nebėra šalnų pavojaus ir dirva yra pakankamai įšilusi. Sodinant per anksti, gumbasvogūniai gali supūti šaltoje ir drėgnoje žemėje, o sodinant per vėlai, sutrumpėja vegetacijos periodas ir augalas gali nespėti pražysti.

Dauginimas yra ne mažiau svarbus procesas, leidžiantis ne tik padidinti turimų augalų skaičių, bet ir atnaujinti senus kerus. Abisininis kardelis gali būti dauginamas keliais būdais: gumbapumpuriais (vaikučiais) ir, rečiau, sėklomis. Kiekvienas metodas turi savo privalumų ir trūkumų, reikalauja skirtingų žinių ir kantrybės. Gumbapumpurių atskyrimas yra populiariausias ir efektyviausias būdas, leidžiantis gana greitai sulaukti žydinčių augalų, identiškų motininiam.

Šiame straipsnyje detaliai aptarsime visus abisininio kardelio sodinimo ir dauginimo aspektus. Išnagrinėsime, kaip teisingai pasirinkti ir paruošti gumbasvogūnius sodinimui, kokiu gyliu ir atstumais juos sodinti. Taip pat pateiksime išsamią informaciją apie vegetatyvinį dauginimą gumbapumpuriais ir generatyvinį dauginimą sėklomis, atskleisdami kiekvieno metodo ypatumus ir sėkmės paslaptis. Laikantis šių rekomendacijų, abisininio kardelio auginimas taps maloniu ir sėkmingu procesu.

Sodinamosios medžiagos paruošimas

Prieš pradedant sodinimo darbus, būtina tinkamai paruošti gumbasvogūnius. Pavasarį, maždaug 3-4 savaitės prieš planuojamą sodinimą į dirvą, gumbasvogūnius reikia išimti iš žiemojimo vietos ir atidžiai apžiūrėti. Reikėtų pašalinti visus perdžiūvusius, supuvusius ar ligų pažeistus gumbasvogūnius. Sveikas gumbasvogūnis turi būti kietas, be dėmių ir mechaninių pažeidimų. Nuo gumbasvogūnių atsargiai nuvalomi seni lukštai, nes po jais gali slėptis kenkėjai ar ligų sukėlėjai.

Po apžiūros ir valymo, gumbasvogūnius rekomenduojama dezinfekuoti. Tai svarbi profilaktinė priemonė, padedanti apsaugoti augalus nuo grybinių ir bakterinių ligų. Dezinfekcijai galima naudoti silpną kalio permanganato tirpalą (šviesiai rožinės spalvos) arba specialius fungicidinius preparatus, skirtus gėlių svogūnėliams beicuoti. Gumbasvogūnius reikia mirkyti tirpale apie 30 minučių, po to išimti ir leisti apdžiūti. Ši procedūra sunaikina ant gumbasvogūnio paviršiaus esančius ligų sukėlėjus.

Norint paskatinti greitesnį šaknų formavimąsi ir augalo prigijimą, prieš sodinimą gumbasvogūnius galima apdoroti augimo stimuliatoriais. Rinkoje yra įvairių preparatų, kurie skatina šaknų sistemos vystymąsi. Gumbasvogūnius galima pamirkyti stimuliatoriaus tirpale arba apdulkinti milteliais, laikantis gamintojo instrukcijų. Nors tai nėra būtina procedūra, ji gali ženkliai pagerinti augalo startą, ypač jei sodinama į ne pačios geriausios kokybės dirvą.

Paruoštus gumbasvogūnius patartina kelioms savaitėms padėti į šviesią ir šiltą vietą, kad jie pradėtų leisti šaknų gumburėlius ir nedidelius daigelius. Šis procesas, vadinamas daiginimu, pagreitina augalų sudygimą pasodinus į dirvą. Daiginimui gumbasvogūnius galima išdėlioti vienu sluoksniu ant padėklo ar dėžutėje. Svarbu užtikrinti, kad patalpoje nebūtų per drėgna, kad gumbasvogūniai nepradėtų pūti. Taip paruošti gumbasvogūniai greičiau įsišaknija ir anksčiau pradeda augti.

Sodinimo laikas, gylis ir vieta

Optimalus abisininio kardelio sodinimo laikas yra pavasaris, kai dirva 10 cm gylyje įšyla bent iki +10 °C ir nebelieka naktinių šalnų pavojaus. Lietuvoje tai dažniausiai būna gegužės mėnesio antroje pusėje. Per ankstyvas sodinimas į šaltą ir drėgną dirvą gali sukelti gumbasvogūnių puvimą, o per vėlyvas – sutrumpinti vegetacijos periodą, dėl ko augalas gali nespėti subrandinti žiedų. Svarbu stebėti oro prognozes ir neskubėti, ypač jei pavasaris vėsus ir lietingas.

Sodinimo gylis priklauso nuo gumbasvogūnio dydžio ir dirvožemio tipo. Bendra taisyklė yra sodinti gumbasvogūnį į gylį, kuris yra tris kartus didesnis už paties gumbasvogūnio aukštį. Paprastai tai sudaro apie 10-15 cm. Lengvesnėse, smėlingose dirvose galima sodinti šiek tiek giliau, o sunkesnėse, molingose – sekliau. Tinkamas sodinimo gylis užtikrina augalo stabilumą, apsaugo gumbasvogūnį nuo išdžiūvimo ir perkaitimo.

Atstumas tarp sodinamų gumbasvogūnių taip pat yra svarbus. Norint sukurti tankesnį ir įspūdingesnį vaizdą, abisininiai kardeliai dažniausiai sodinami grupėmis. Rekomenduojamas atstumas tarp gumbasvogūnių yra apie 15-20 cm. Toks atstumas leidžia augalams laisvai augti, nekonkuruoti dėl šviesos, vandens ir maisto medžiagų, o taip pat užtikrina gerą oro cirkuliaciją, kuri padeda išvengti grybinių ligų plitimo. Per tankus sodinimas gali lemti smulkesnius žiedus ir bendrą augalų skurdumą.

Vieta abisininio kardelio sodinimui turi būti parinkta labai atidžiai. Šiam augalui reikia daug saulės, todėl ideali vieta yra atvira, saulėta, apsaugota nuo stiprių vėjų. Dirvožemis turi būti purus, derlingas ir, svarbiausia, gerai drenuotas, nes užsistovintis vanduo yra pražūtingas. Prieš sodinant, dirvą reikia gerai paruošti: giliai sukasti, įterpti komposto ar kitų organinių medžiagų ir, jei reikia, pagerinti drenažą įmaišant smėlio ar žvyro.

Dauginimas gumbapumpuriais

Pats populiariausias ir efektyviausias abisininio kardelio dauginimo būdas yra gumbapumpuriais, liaudyje dažnai vadinamais „vaikučiais”. Tai maži gumbasvogūniukai, kurie per vegetacijos sezoną susidaro aplink pagrindinį motininį gumbasvogūnį. Rudenį, iškasant gumbasvogūnius žiemojimui, šiuos mažylius galima pamatyti prisitvirtinusius prie pagrindinio gumbasvogūnio pagrindo. Jų kiekis priklauso nuo augalo amžiaus ir auginimo sąlygų – kuo augalas stipresnis, tuo daugiau gumbapumpurių jis suformuoja.

Rudenį, iškasus ir apdžiovinus gumbasvogūnius, gumbapumpurius reikia atsargiai atskirti nuo motininio gumbasvogūnio. Tai daryti geriausia prieš pat dedant gumbasvogūnius žiemoti. Atskirtus gumbapumpurius, kaip ir suaugusius gumbasvogūnius, reikia laikyti per žiemą vėsioje, sausoje ir gerai vėdinamoje patalpoje, pavyzdžiui, rūsyje. Juos geriausia laikyti atskirai nuo didžiųjų gumbasvogūnių, supiltus į dėžutę su sausomis durpėmis ar pjuvenomis, kad neišdžiūtų.

Pavasarį, atėjus sodinimo metui, gumbapumpuriai sodinami į specialiai paruoštą lysvę arba tiesiai į gėlyną. Jie sodinami tankiau ir sekliau nei suaugę gumbasvogūniai, maždaug 5-7 cm gylyje. Per pirmus metus iš gumbapumpurių išauga nedideli augalai su plonais lapeliais, panašiais į žolę, ir jie dar nežydi. Šiuo laikotarpiu svarbiausia yra juos prižiūrėti: reguliariai laistyti, ravėti piktžoles ir tręšti, kad jie galėtų auginti ir kaupti maisto medžiagas savo besiformuojančiuose gumbasvogūniuose.

Priklausomai nuo dydžio ir auginimo sąlygų, iš gumbapumpurių užauginti abisininiai kardeliai pradeda žydėti antrais arba trečiais metais. Rudenį jaunus gumbasvogūnius taip pat reikia iškasti ir saugoti per žiemą. Kiekvienais metais jie vis didėja, kol pasiekia žydėjimui tinkamą dydį. Šis dauginimo būdas leidžia per keletą metų iš vieno augalo gauti visą grupę identiškų, sveikų ir gausiai žydinčių abisininio kardelio kerų.

Dauginimas sėklomis

Abisininio kardelio dauginimas sėklomis yra retesnis ir daugiau kantrybės reikalaujantis metodas, kurį dažniau naudoja selekcininkai arba labai entuziastingi sodininkai. Sėklos susidaro po žydėjimo, sėklų dėžutėse. Norint surinkti sėklas, reikia leisti keliems žiedynams nužydėti ir subrandinti sėklas. Subrendusios sėklų dėžutės paruduoja ir pradeda džiūti. Tuomet jas galima nuskinti ir iškratyti sėklas, kurias reikia gerai išdžiovinti ir laikyti sausoje vietoje iki pavasario.

Pavasarį, paprastai kovo ar balandžio mėnesį, sėklos sėjamos į daigyklas su lengvu ir puriu substratu. Sėklas reikia paskleisti ant sudrėkinto substrato paviršiaus ir užberti plonu žemės arba vermikulito sluoksniu. Daigyklą reikia pridengti stiklu ar skaidria plėvele, kad būtų palaikoma pastovi drėgmė, ir pastatyti šiltoje, šviesioje vietoje. Optimali dygimo temperatūra yra apie 20-25 °C. Sėklos dygsta gana ilgai ir netolygiai, procesas gali užtrukti nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Sudygusius daigelius reikia prižiūrėti: reguliariai vėdinti, saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių ir palaikyti nuolatinę, bet ne per didelę drėgmę. Kai daigeliai paauga ir sustiprėja, juos galima pikuoti į atskirus vazonėlius. Visą pirmąjį sezoną jauni augalėliai auginami patalpoje arba šiltnamyje. Per šį laiką jie formuoja labai mažus gumbasvogūniukus. Rudenį šiuos gumbasvogūniukus reikia iškasti ir laikyti per žiemą, kaip ir užaugintus iš gumbapumpurių.

Iš sėklų užauginti abisininiai kardeliai pražysta tik po 3-5 metų. Be to, sėklomis dauginami augalai ne visada išlaiko veislės savybes, ypač jei auginamos hibridinės formos. Dėl šių priežasčių – ilgo auginimo proceso ir galimo savybių praradimo – dauginimas sėklomis nėra populiarus tarp eilinių sodininkų. Tačiau tai gali būti įdomus eksperimentas tiems, kurie nori išbandyti kažką naujo ir stebėti visą augalo vystymosi ciklą nuo pat sėklos.

_{📷 Flickr / Szerző: Stefano / Licence: CC BY-NC-SA 2.0}