Nors darželinė neužmirštuolė laikoma ištvermingu augalu, tam tikromis sąlygomis ji gali tapti ligų ir kenkėjų taikiniu. Dažniausiai problemos kyla dėl netinkamos priežiūros arba nepalankių oro sąlygų, kurios susilpnina augalo imuninę sistemą. Laiku pastebėti simptomai ir teisingai parinktos kovos priemonės gali išgelbėti ne tik vieną augalą, bet ir visą gėlyną. Šiame straipsnyje apžvelgsime dažniausiai pasitaikančius iššūkius ir būdus, kaip jų išvengti.
Grybelinės ligos yra dažniausia problema, pasireiškianti drėgnu ir vėsiu oru, kai vanduo ilgai laikosi ant lapų. Pastebėjus bet kokias neįprastas dėmes, būtina nedelsiant imtis veiksmų, kad infekcija neišplistų. Oro cirkuliacija tarp augalų ir teisingas laistymas yra geriausia prevencija prieš bet kokius grybelius. Jei augalas stipriai pažeistas, geriau jį pašalinti iš gėlyno ir sunaikinti, kad liga nekeliautų toliau.
Tikroji miltligė ir jos kontrolė
Miltligė yra viena iš labiausiai matomų ir dažniausiai pasitaikančių neužmirštuolių ligų. Ji pasireiškia balta, į miltus panašia apnaša ant lapų viršaus, kuri ilgainiui priverčia lapus ruduoti ir džiūti. Liga ypač suaktyvėja, kai dienos karštos, o naktys drėgnos, sukuriant idealias sąlygas sporoms daugintis. Norint sustabdyti plitimą, reikia šalinti pažeistus lapus ir užtikrinti, kad augalai negautų per daug azoto trąšų.
Kovai su miltlige galima naudoti tiek liaudiškas priemones, tiek specializuotus fungicidus. Soda arba česnakų ištraukos gali padėti ankstyvoje stadijoje, tačiau esant stipriam užkrėtimui, prireiks rimtesnių priemonių. Purškimą reikėtų atlikti vakare, kad saulė nenudegintų apdorotų lapų paviršiaus. Svarbu nepamiršti nupurkšti ir apatinės lapų pusės, kur grybelis dažnai pasislepia nuo pirmojo poveikio.
Pilkasis puvinys ir drėgmės įtaka
Pilkasis puvinys dažniausiai puola neužmirštuoles, jei jos auga per tankiai arba dirva nuolat permirkusi. Jis pasireiškia minkštomis, rudomis dėmėmis ant stiebų ir lapų, kurios vėliau pasidengia pilku pelėsiu. Ši liga gali greitai sunaikinti visą kerelį, ypač jei oras išlieka drėgnas kelias dienas iš eilės. Profilaktikai rekomenduojama po lietaus papurenti žemę, kad ji greičiau išdžiūtų ir oras pasiektų šaknis.
Daugiau straipsnių šia tema
Radus puvinio požymių, pažeistas dalis reikia išpjauti aštriu peiliu iki sveikų audinių. Vietas, kur augalas liečiasi su žeme, galima pabarstyti smėliu arba pelenais, kurie sugeria drėgmės perteklių. Jei liga plinta masiškai, verta peržiūrėti laistymo grafiką ir sumažinti vandens kiekį. Pilkasis puvinys dažnai yra ženklas, kad augalui skiriama vieta sode yra per daug užpavėsinta ir nevėdinama.
Amarai ir jų daroma žala
Amarai yra smulkūs kenkėjai, kurie kolonijomis užpuola jaunus ūglius ir siurbia augalo sultis. Dėl to neužmirštuolių lapai pradeda garbanotis, ūgliai deformuojasi, o augimas sustoja. Be tiesioginės žalos, amarai platina virusines ligas, kurios augalui gali būti dar pavojingesnės. Juos nesunku pastebėti ant jaunų viršūnių, kur jie būna susitelkę didelėmis grupėmis.
Mažą kiekį amarų galima tiesiog nuplauti stipria vandens srove arba nuvalyti drėgna šluoste. Jei kenkėjų daug, padės muilo tirpalas arba dilgėlių ištrauka, kuri veikia kaip natūralus repelentas. Taip pat verta stebėti skruzdėles, nes jos dažnai „ganosi” amarus ir saugo juos nuo natūralių priešų. Skatinant boružes ir kitus naudingus vabzdžius apsigyventi sode, amarų problemą galima išspręsti natūraliu būdu.
Sraigės ir šliužai gėlyne
Sraigės ir šliužai dievina sultingus neužmirštuolių lapus, ypač po lietaus ar nakties metu. Pastebėjus iškąstas dideles skyles lapuose arba sidabrinius gleivių pėdsakus, galite būti tikri, kad tai šių kenkėjų darbas. Per vieną naktį keli šliužai gali stipriai suniokoti jauną kerelį, todėl jų kontrolė yra būtina. Jie slepiasi po mulčiu, vazonais ar piktžolėmis, kur visada yra vėsu ir drėgna.
Veiksmingas būdas yra kenkėjų rinkimas rankomis vėlai vakare arba anksti ryte, kai jie yra aktyviausi. Galima statyti specialias gaudykles su masalu arba naudoti barjerus iš sutrintų kiaušinių lukštų ar smėlio. Šios medžiagos braižo šliužų kūnus, todėl jie vengia per jas šliaužti link augalų. Cheminės granulės turėtų būti naudojamos tik kraštutiniu atveju, nes jos gali pakenkti naminiams gyvūnams ir paukščiams.
