Alavijo žiemojimas

Alavijo žiemojimas yra svarbus priežiūros etapas, kurio metu augalas pereina į ramybės periodą, kaupdamas jėgas pavasario augimui. Natūraliose augimvietėse alavijai taip pat patiria sezoninius pokyčius, prie kurių yra prisitaikę. Mūsų klimato sąlygomis, auginant alaviją namuose, svarbu atkartoti šį natūralų ciklą, suteikiant augalui poilsį tamsiuoju ir vėsiuoju metų laiku. Tinkamas žiemojimo organizavimas ne tik padeda išsaugoti augalo sveikatą, bet ir gali paskatinti gausesnį augimą bei „vaikučių” formavimąsi ateinančiais metais. Pagrindiniai sėkmingo žiemojimo principai yra sumažintas laistymas, tręšimo nutraukimas ir, jei įmanoma, vėsesnės aplinkos užtikrinimas.

Žiemojimo laikotarpis paprastai prasideda rudenį, maždaug nuo spalio mėnesio, kai dienos pastebimai sutrumpėja ir sumažėja saulės šviesos intensyvumas, ir tęsiasi iki pavasario, kovo mėnesio. Šiuo metu alavijo metabolizmas ir augimo procesai natūraliai sulėtėja. Ignoruojant šį pokytį ir toliau laistant bei tręšiant augalą kaip vasarą, galima jam smarkiai pakenkti. Per didelė drėgmė šaltuoju ir tamsiuoju periodu yra pagrindinė šaknų puvinio, pavojingiausios alavijo ligos, priežastis.

Jei vasarą alavijas buvo laikomas lauke – balkone, terasoje ar sode – labai svarbu laiku parnešti jį į patalpą. Tai reikėtų padaryti, kai naktinė temperatūra pradeda stabiliai kristi žemiau 10°C. Alavijas yra jautrus šalčiui, ir net trumpalaikės šalnos gali negrįžtamai pažeisti jo sultingus lapus. Prieš parnešant augalą į vidų, atidžiai jį apžiūrėk, ar nėra kenkėjų, kad neatsineštum „neprašytų svečių” į namus.

Sėkmingas žiemojimas nereikalauja sudėtingų sąlygų. Net jei neturi galimybės suteikti alavijui vėsios patalpos, prisitaikant prie įprastos kambario temperatūros galima užtikrinti gerą poilsį, svarbiausia – teisingai koreguoti laistymą. Suprasdamas augalo poreikius ramybės periodu, padėsi jam sėkmingai peržiemoti ir pavasarį pasitikti pilnam jėgų bei energijos.

Laistymo ir tręšimo pokyčiai

Žiemos ramybės periodu svarbiausia yra drastiškai sumažinti alavijo laistymą. Kadangi augimas beveik sustoja, o šviesos ir šilumos yra mažiau, augalas naudoja labai mažai vandens. Per dažnas laistymas šiuo laikotarpiu yra didžiausia klaida, beveik garantuotai vedanti į šaknų puvinį. Dirvožemis tarp laistymų turi ne tik išdžiūti, bet ir pabūti sausas ilgesnį laiką.

Laistymo dažnumas priklauso nuo aplinkos temperatūros. Jei alavijas žiemoja įprastoje kambario temperatūroje (18-22°C), jį pakanka palaistyti maždaug kartą per mėnesį ar net rečiau. Prieš laistant, visada patikrink dirvožemio drėgmę, įkišdamas pirštą ar medinį pagaliuką giliai į vazoną. Jei alavijas žiemoja vėsioje patalpoje (10-14°C), laistyti gali reikėti vos kartą per du mėnesius arba netgi visai nelaistyti per visą žiemą, ypač jei oras pakankamai drėgnas.

Kai ateina laikas laistyti, daryk tai saikingai. Geriau palieti mažesniu kiekiu vandens nei vasarą. Svarbu, kad dirvožemis sudrėktų, bet nebūtų permirkęs. Po laistymo būtinai išpilk visą vandens perteklių iš lėkštelės. Naudok kambario temperatūros vandenį, kad augalas nepatirtų temperatūrinio šoko. Šaltas vanduo gali papildomai pakenkti ir taip jautrioms ramybės būsenoje esančioms šaknims.

Tręšimą žiemos periodu reikia visiškai nutraukti. Nuo rudens (maždaug spalio) iki pavasario (kovo) alavijo tręšti negalima. Augalas šiuo metu ilsisi ir jam nereikia papildomų maisto medžiagų. Tręšimas ramybės periodu gali sutrikdyti natūralų augalo ciklą, pakenkti šaknims ir paskatinti silpną, ištįsusį augimą tamsiuoju metų laiku. Tręšimo rutiną galima atnaujinti tik pavasarį, kai augalas pradeda rodyti pirmuosius aktyvaus augimo ženklus.

Temperatūra ir apšvietimas

Ideali temperatūra alavijo žiemojimui yra vėsesnė nei įprasta kambario temperatūra, maždaug 10-14°C. Tokios sąlygos labiausiai atitinka natūralų augalo poilsio ciklą. Vėsesnė aplinka kartu su sausu dirvožemiu užtikrina gilų ramybės periodą. Tokiam žiemojimui puikiai tinka įstiklinta, bet nešildoma lodžija, vėsesnė laiptinė ar kita patalpa, kur temperatūra nenukrenta žemiau 5°C.

Tačiau ne visi turi galimybę suteikti tokias sąlygas. Jei alavijas žiemoja įprastoje kambario temperatūroje, nieko baisaus. Jis sėkmingai peržiemos ir šiltesnėje aplinkoje, tačiau tokiu atveju dar svarbiau yra labai griežtai kontroliuoti laistymą. Šiltoje patalpoje augalas gali bandyti augti, tačiau dėl šviesos trūkumo augimas bus silpnas ir ištįsęs. Svarbu laikyti augalą toliau nuo radiatorių ar kitų šilumos šaltinių, nes karštas ir sausas oras gali jam pakenkti.

Apšvietimas žiemos mėnesiais yra dar vienas svarbus aspektas. Nors augalas ilsisi, jam vis tiek reikalinga šviesa. Žiemą alavijui reikia parinkti pačią šviesiausią įmanomą vietą namuose. Geriausiai tinka pietinė palangė, kur augalas gaus maksimalų kiekį saulės šviesos, kuri žiemą nėra tokia intensyvi ir nenudegins lapų.

Jei natūralios šviesos akivaizdžiai trūksta ir augalas pradeda tįsti (tarpai tarp lapų didėja, lapai tampa plonesni ir blyškesni), galima naudoti papildomą apšvietimą specialia augalų lempa. Fitolampa turėtų būti įjungta 10-12 valandų per dieną. Tai padės augalui išlaikyti kompaktišką formą ir sukaupti daugiau energijos pavasario augimui. Tačiau papildomas apšvietimas nėra būtinas, jei augalas stovi ant šviesios palangės.

Augalo paruošimas žiemai

Jei alavijas vasarą praleido lauke, jo paruošimas žiemai prasideda nuo parnešimo į patalpą. Tai reikėtų daryti palaipsniui, kad augalas nepatirtų didelio streso dėl staigaus aplinkos sąlygų pasikeitimo. Likus porai savaičių iki visiško parnešimo, galima pradėti nešti augalą į vidų nakčiai, o dieną vėl išnešti į lauką. Tai padės jam pamažu aklimatizuotis prie kambario sąlygų.

Prieš parnešant augalą į namus, būtina jį kruopščiai apžiūrėti. Lauke augantį alaviją galėjo užpulti amarai, erkutės ar kiti kenkėjai. Atidžiai patikrink lapų pažastis, apatinę lapų pusę ir dirvožemio paviršių. Jei radai kenkėjų, apdorok augalą atitinkamu insekticidu dar lauke, kad neužkrėstum kitų kambarinių augalų. Taip pat naudinga nuplauti augalą po dušu, kad pašalintum dulkes ir galimus kenkėjus.

Rudenį, prieš prasidedant ramybės periodui, galima atlikti sanitarinį genėjimą. Pašalink visus nudžiūvusius, pageltusius ar pažeistus lapus. Tai ne tik pagerins augalo išvaizdą, bet ir padės išvengti galimų ligų plitimo. Genėti reikia aštriu ir švariu įrankiu, pjūvį darant kuo arčiau stiebo.

Ruduo nėra tinkamas laikas persodinti alaviją, nebent tai yra absoliučiai būtina (pavyzdžiui, dėl šaknų puvinio). Persodinimas yra didelis stresas augalui, todėl jį geriausia atlikti pavasarį, kai augalas turi daugiausiai jėgų atsigauti ir įsitvirtinti naujame substrate. Jei vis dėlto tenka persodinti rudenį, po to augalo nelaistyk kelias savaites ir laikyk jį ypač atidžiai.

Dažniausios žiemojimo problemos

Viena dažniausių problemų žiemą – augalo ištįsimas, dar vadinamas etiolizacija. Tai nutinka, kai augalas gauna per mažai šviesos, bet yra laikomas per šiltai ir per drėgnai. Tokiomis sąlygomis alavijas bando augti, tačiau dėl šviesos trūkumo ūgliai būna silpni, lapai smulkūs, blyškūs, o atstumai tarp jų dideli. Norint to išvengti, reikia suteikti kuo daugiau šviesos ir, jei įmanoma, sumažinti temperatūrą, taip pat griežtai apriboti laistymą.

Kita rimta problema yra puvinys, kylantis iš lapų skrotelės centro. Jis atsiranda, jei laistant vandens patenka į augalo centrą ir ten užsistovi. Vėsioje aplinkoje ir esant prastai oro cirkuliacijai, šis vanduo neišgaruoja ir sukelia puvimą, kuris gali greitai sunaikinti visą augimo tašką. Todėl žiemą ypač svarbu laistyti atsargiai, pilant vandenį tik ant dirvožemio ir saugant, kad jo nepatektų į lapų skrotelę.

Lapų galiukų džiūvimas žiemą dažniausiai yra susijęs ne su drėgmės trūkumu dirvožemyje, o su per sausu patalpų oru. Centrinis šildymas labai išsausina orą, o tai gali nepatikti alavijui. Nors alavijas yra atsparus sausam orui, ekstremalios sąlygos gali sukelti lapų galiukų džiūvimą. Nelaikyk augalo prie pat radiatoriaus. Jei oras labai sausas, galima naudoti oro drėkintuvą arba pastatyti šalia augalo indą su vandeniu.

Staigus lapų kritimas arba minkštėjimas žiemą gali būti šalčio poveikio ženklas. Jei augalas stovi ant šaltos palangės ir liečiasi prie lango stiklo arba patenka į skersvėjų zoną, jis gali peršalti. Patikrink, ar nuo lango nepučia šaltas oras, ir atitrauk augalą šiek tiek toliau nuo stiklo. Po vazonu galima padėti putplasčio ar medžio gabalėlį, kad šaknys būtų apsaugotos nuo šalčio, sklindančio nuo palangės.