Sėkmingas trispalvio sparaksio auginimas prasideda nuo sveikų gumbasvogūnių, tinkamai paruoštos dirvos ir gerai parinkto sodinimo laiko. Augalas sparčiausiai įsišaknija šiltoje, purioje ir neužmirkstančioje žemėje. Jį galima dauginti atskiriant dukterinius gumbasvogūnius arba sėjant sėklas. Vegetatyvinis dauginimas leidžia greičiau sulaukti žiedų, o sėklinis būdas reikalauja daugiau kantrybės.

Gumbasvogūnių pasirinkimas ir sodinimo laikas

Sodinimui reikėtų rinktis tvirtus, sausus ir savo dydžiui pakankamai sunkius gumbasvogūnius. Jų paviršiuje neturi būti minkštų vietų, pelėsio, gilių įtrūkimų ar nemalonaus kvapo. Labai susiraukšlėję egzemplioriai gali būti per daug išdžiūvę ir prasčiau dygti. Pažeistus gumbasvogūnius geriau iš karto atskirti, kad jie neužkrėstų sveikos sodinamosios medžiagos.

Lauke sparaksiai sodinami tada, kai dirva jau būna pradžiūvusi ir sušilusi. Lietuvos klimato sąlygomis dažniausiai tinkamas laikotarpis prasideda balandžio pabaigoje arba gegužę. Šaltoje žemėje gumbasvogūniai įsišaknija lėtai ir lengviau pradeda pūti. Jeigu prognozuojamos stipresnės šalnos, sodinimą geriau kelioms dienoms atidėti.

Ankstesnio žydėjimo galima sulaukti gumbasvogūnius iš anksto pasodinus į vazonus. Jie sodinami patalpoje arba šviesiame šiltnamyje likus maždaug keturioms–šešioms savaitėms iki perkėlimo į lauką. Substratas laikomas saikingai drėgnas, o daigai turi gauti daug šviesos. Prieš išnešant į lauką augalai palaipsniui grūdinami.

Sodinimo medžiagos nereikėtų ilgai laikyti šiltoje ir drėgnoje pakuotėje. Tokios sąlygos gali paskatinti ankstyvą dygimą arba pelėsio vystymąsi. Iki sodinimo gumbasvogūnius geriausia laikyti vėsiai, sausai ir gerai vėdinamoje vietoje. Jie neturėtų liestis su šlapia durpe ar kondensatu padengta plastikine plėvele.

Dirvos paruošimas ir sodinimo technika

Sodinimo vietoje dirva supurenama maždaug dvidešimties centimetrų gyliu. Iš jos pašalinamos piktžolių šaknys, akmenys ir nesuirusios augalų liekanos. Į sunkesnį gruntą įmaišoma rupaus smėlio arba smulkaus žvyro. Nederlingą žemę galima pagerinti saikingu kiekiu gerai subrendusio komposto.

Gumbasvogūniai paprastai sodinami maždaug penkių–aštuonių centimetrų gylyje. Lengvoje smėlingoje dirvoje juos galima įterpti šiek tiek giliau, o sunkesnėje – sekliau. Smailesnė gumbasvogūnio dalis nukreipiama į viršų, o plokštesnė – žemyn. Jeigu krypties nustatyti nepavyksta, gumbasvogūnį galima guldyti ant šono.

Tarp atskirų augalų naudinga palikti maždaug penkių–dešimties centimetrų tarpus. Tankesnis sodinimas sukuria ryškų žiedų kilimą, tačiau didina drėgmės kaupimąsi tarp lapų. Retesnis išdėstymas pagerina oro cirkuliaciją ir palengvina priežiūrą. Optimalus atstumas priklauso nuo gumbasvogūnių dydžio ir pasirinktos kompozicijos.

Pasodinus dirva švelniai prispaudžiama ir saikingai palaistoma. Vandens turi pakakti žemei aplink gumbasvogūnį susigulėti, tačiau sodinimo vieta neturi pavirsti purvu. Iki pasirodant daigams laistoma atsargiai, tik pradžiūvus viršutiniam sluoksniui. Per gausus drėkinimas šiame etape yra viena dažniausių puvinio priežasčių.

Dauginimas dukteriniais gumbasvogūniais

Vegetatyvinis dauginimas atliekamas atskiriant aplink pagrindinį gumbasvogūnį susiformavusius mažesnius gumbasvogūnius. Patogiausia tai daryti rudenį, kai augalas baigia vegetaciją ir yra iškasamas. Žemė nuo požeminės dalies nuvaloma atsargiai, neplėšiant šaknų jėga. Atskyrimui tinkami dukteriniai gumbasvogūniai turi būti tvirti ir aiškiai susiformavę.

Labai mažų gumbasvogūnių nereikėtų tikėtis pražydinant jau kitą sezoną. Pirmaisiais metais jie dažnai augina tik lapus ir didina sukauptų atsargų kiekį. Tinkamai prižiūrimi stipresni egzemplioriai gali žydėti antraisiais metais. Žydėjimo pradžia priklauso nuo jų dydžio, laikymo sąlygų ir vasaros šilumos.

Atskyrimo vietos turi būti sausos ir švarios. Jeigu gumbasvogūniai buvo atplėšti ir liko drėgna žaizda, prieš sandėliavimą juos reikia kelias valandas arba parą apdžiovinti. Pažeistas vietas galima lengvai pabarstyti smulkinta medžio anglimi. Tai sumažina drėgmę žaizdos paviršiuje ir padeda riboti puvinio vystymąsi.

Pavasarį dukteriniai gumbasvogūniai sodinami į purią žemę taip pat kaip suaugę, tačiau šiek tiek sekliau. Pirmaisiais metais jiems ypač svarbi tolygi, neperteklinė drėgmė. Tręšti reikėtų silpnu tirpalu ir vengti didelių azoto normų. Lapams natūraliai nunykus, jauni gumbasvogūniai iškasami ir laikomi taip pat kaip suaugę augalai.

Dauginimas sėklomis

Sparaksio sėklos sėjamos į lengvą, sterilų ir smulkios struktūros substratą. Geriausia naudoti negilų indą su geromis vandens nutekėjimo angomis. Sėklos paskleidžiamos paviršiuje ir užberiamos plonu substrato arba smulkaus smėlio sluoksniu. Po sėjos žemė sudrėkinama purkštuvu, kad sėklos nebūtų išplautos į vieną vietą.

Dygimo metu substratas turi būti tolygiai drėgnas, tačiau ne šlapias. Indą galima pridengti skaidriu dangčiu, kasdien trumpam jį nuimant vėdinimui. Šiluma skatina dygimą, tačiau tiesioginė kaitri saulė gali greitai perkaitinti uždengtą indą. Pasirodžius daigams dangtis nuimamas palaipsniui.

Jauni sparaksio daigai iš pradžių būna ploni ir jautrūs drėgmės svyravimams. Juos reikia laikyti labai šviesioje vietoje, kad lapai neištįstų ir neišgultų. Laistoma iš apačios arba labai švelnia srove, stengiantis nesuplakti substrato. Per tankiai sudygusius augalus galima atsargiai išpikuoti, kai jie jau lengvai paimami nepažeidžiant šaknų.

Iš sėklų išauginti sparaksiai paprastai nepražysta pirmaisiais metais. Jiems reikia laiko suformuoti pakankamai didelį gumbasvogūnį ir sukaupti energijos. Be to, sėjinukų žiedų spalvos gali skirtis nuo motininio augalo, ypač jeigu augo keli skirtingi kultivarai. Sėklinis dauginimas todėl ypač įdomus augintojams, norintiems išgauti įvairiaspalvių augalų grupę.