Čilinei araukarijai reikia daug šviesos, tačiau jos poreikis priklauso nuo augalo amžiaus, ankstesnių auginimo sąlygų ir klimato. Suaugęs, gerai įsišaknijęs medis paprastai geriausiai auga saulėtoje vietoje, o jaunas sodinukas gali jautriai reaguoti į staigią kaitrą. Per didelis pavėsis silpnina augimą, išretina lają ir skatina netaisyklingą šakų formavimąsi. Tinkamai suderinus apšvietimą su dirvos drėgme, araukarija išlaiko sodrią spalvą ir taisyklingą siluetą.
Saulėta vieta ir dalinis pavėsis
Atviroje vietoje auganti araukarija gauna pakankamai energijos tankiai, simetriškai lajai formuoti. Saulė skatina trumpesnių, tvirtesnių ūglių vystymąsi ir padeda jiems gerai sumedėti. Toks augalas paprastai geriau pasiruošia žiemai. Vis dėlto saulėtoje vietoje dirva greičiau džiūsta, todėl drėgmę reikia stebėti atidžiau.
Jauni sodinukai pirmąjį sezoną gali geriau jaustis lengvame daliniame pavėsyje. Ypač tai aktualu, jei jie prieš sodinimą buvo auginti šiltnamyje arba po apsauginiu tinklu. Staigus perkėlimas į visą dieną kaitinamą vietą gali pažeisti lapus. Prie tiesioginės saulės augalą reikėtų pratinti palaipsniui.
Dalinis pavėsis tinkamas tada, kai augalas gauna kelias valandas tiesioginės ryto arba vakaro saulės. Ryto šviesa švelnesnė ir greitai nudžiovina rasą nuo lapų. Vidurdienio šešėlis gali būti naudingas labai karštose, nuo vėjo apsaugotose vietose. Tačiau tankus pavėsis po dideliais medžiais araukarijai dažniausiai būna per gilus.
Renkantis vietą svarbu atsižvelgti ne tik į vasaros, bet ir į žiemos saulės kryptį. Žiemą žemai esanti saulė gali intensyviai apšviesti pietinę lajos pusę. Jei dirva įšalusi, toks apšvietimas padidina lapų išdžiūvimo riziką. Jaunam augalui naudinga vieta, kuri žiemą apsaugota nuo stipriausios popietinės saulės ir vėjo.
Daugiau straipsnių šia tema
Nepakankamo ir per intensyvaus apšvietimo požymiai
Pavėsyje augančios araukarijos ūgliai dažnai tampa ilgesni ir silpnesni. Tarp šakų aukštų atsiranda didesni tarpai, o laja praranda taisyklingą kūgio formą. Augalas gali krypti link šviesos šaltinio. Tokio išlinkimo vėliau beveik neįmanoma ištaisyti genėjimu.
Per mažai šviesos gaunantys lapai praranda sodrų atspalvį. Jie gali atrodyti blankūs, tačiau vien spalva neleidžia tiksliai nustatyti problemos. Panašiai pasireiškia šaknų pažeidimai ir maisto medžiagų pasisavinimo sutrikimai. Todėl apšvietimą būtina vertinti kartu su dirvos drėgme, augimo tempu ir šaknų būkle.
Saulės nudegimas dažniausiai pasireiškia šviesesnėmis, gelsvai rudomis ar sausomis dėmėmis ant labiausiai apšviestų lapų. Pažeidimas ypač tikėtinas po staigaus perkėlimo iš patalpos į lauką. Nudegę audiniai neatsinaujina, tačiau naujas augimas gali būti sveikas. Svarbu augalą laikinai pritemdyti ir palaikyti tolygią dirvos drėgmę.
Žiemos nudegimas dažnai apima vieną lajos pusę ir išryškėja tik pavasarį. Jį sukelia ne vien saulė, bet ir įšalusios dirvos bei sauso vėjo derinys. Pažeistų šakų nereikėtų skubėti iškirpti, kol neaišku, ar jų pagrindas gyvas. Kartais ūgliai atsigauna iš nepažeistų pumpurų ar šoninių augimo taškų.
Daugiau straipsnių šia tema
Šviesos valdymas vazone ir po persodinimo
Vazone augančią araukariją galima lengviau perkelti pagal sezoninius šviesos pokyčius. Vasarą jai tinka šviesi lauko vieta, apsaugota nuo staigios vidurdienio kaitros. Vazonas neturėtų stovėti ant stipriai įkaistančio tamsaus paviršiaus. Perkaitusios šaknys gali nukentėti net tada, kai laja atrodo sveika.
Patalpoje augalas statomas prie kuo šviesesnio lango. Toliau nuo lango šviesos intensyvumas greitai mažėja, nors žmogaus akiai kambarys atrodo pakankamai šviesus. Žiemą galima rinktis pietų ar pietryčių krypties langą. Vis dėlto lapai neturėtų liestis prie labai šalto stiklo.
Vazoną galima retkarčiais pasukti, kad laja gautų šviesą tolygiau. Sukti reikia nedideliais kampais ir ne per dažnai. Staigus padėties pakeitimas gali sutrikdyti augalo orientaciją ir paskatinti netolygų ūglių augimą. Lauke pasodinto medžio sukti neįmanoma, todėl tinkama kryptis turi būti numatyta iš anksto.
Po persodinimo arba išnešimo į lauką apšvietimas didinamas palaipsniui. Pirmosiomis dienomis augalas laikomas išsklaidytoje šviesoje, vėliau tiesioginės saulės laikas ilginamas. Toks grūdinimas leidžia lapams prisitaikyti prie stipresnio ultravioletinio spinduliavimo. Palaipsnis perėjimas ypač svarbus pavasarį, kai saulė jau intensyvi, nors oras dar vėsus.
