Stačiojo trilio sodinimas reikalauja kruopštumo, nes jo mėsingas šakniastiebis jautriai reaguoja į perdžiūvimą, užmirkimą ir mechaninius pažeidimus. Geriausių rezultatų galima tikėtis parinkus nuolatinę, pavėsingą vietą su humusinga ir laidžia dirva. Augalas prigyja lėčiau nei daugelis įprastų sodo daugiamečių, todėl pirmą sezoną svarbiausia palaikyti stabilias sąlygas. Dauginant taip pat reikia kantrybės, nes iš sėklų išauginti triliai iki pirmojo žydėjimo bręsta ne vienus metus.

Sodinimo vietos ir dirvos paruošimas

Sodinimo vietą geriausia parinkti dar prieš įsigyjant šakniastiebį, kad augalo nereikėtų ilgai laikyti nepasodinto. Tinkamiausia yra dalinai pavėsinga lysvė po lapuočiais medžiais arba prie rytinės pastato pusės. Vieta turėtų būti apsaugota nuo kaitrios popietės saulės ir sausinančio vėjo. Taip pat svarbu, kad žiemą ir pavasarį joje nesikauptų stovintis vanduo.

Dirva ruošiama ne vien sodinimo duobutėje, bet platesniame plote. Stačiojo trilio šaknys palaipsniui skverbiasi į aplinkinį substratą, todėl staigus perėjimas iš puraus mišinio į kietą molį trukdo jų vystymuisi. Žemę verta pagerinti lapų kompostu, gerai suirusia organine medžiaga ir, jei reikia, smulkia mineraline priemaiša. Šviežias mėšlas ir stipriai koncentruotos trąšos sodinant nenaudojami.

Sunkioje molingoje dirvoje naudinga suformuoti šiek tiek pakeltą sodinimo vietą. Tai leidžia vandens pertekliui greičiau pasišalinti nuo šakniastiebio. Vien tik storas žvyro sluoksnis mažoje duobėje problemos neišsprendžia, nes vanduo gali kauptis virš jo. Geresnis sprendimas yra pagerinti viso augavietės ploto struktūrą ir paviršiaus nuolydį.

Smėlinga žemė turi priešingą trūkumą, nes per greitai praranda drėgmę ir maisto medžiagas. Į ją reikėtų įmaišyti daugiau lapų komposto ir subrendusio sodo komposto. Organinė medžiaga padidina dirvos gebėjimą sulaikyti vandenį, tačiau nepadaro jos lipnios. Paruoštas substratas turi išlikti purus, drėgnas ir lengvai trupėti rankoje.

Daugiau straipsnių šia tema

Šakniastiebio sodinimo technika

Sveikas šakniastiebis turi būti tvirtas, mėsingas ir be minkštų, patamsėjusių vietų. Ant jo dažniausiai matomas augimo pumpuras, iš kurio kitą sezoną išsivystys ūglis. Išdžiūvę, susiraukšlėję šakniastiebiai prigyja prasčiau ir gali visai neatželti. Įsigytą augalą reikėtų pasodinti kuo greičiau.

Sodinimo duobė daroma pakankamai plati, kad šaknys nebūtų užlenktos ar suspaustos. Šakniastiebis guldomas horizontaliai arba tokia padėtimi, kokia natūraliai išsidėsto jo šaknys. Augimo pumpuras nukreipiamas į viršų ir uždengiamas kelių centimetrų purios žemės sluoksniu. Per gilus sodinimas gali sulėtinti ūglio pasirodymą, o per seklus palieka pumpurą pažeidžiamą šalčiui ir išdžiūvimui.

Užpylus dirvą jos nereikėtų stipriai suspausti koja. Pakanka švelniai prispausti delnais, kad aplink šaknis neliktų didelių oro tarpų. Vėliau augalas gausiai, bet lėtai palaistomas. Vanduo padeda dirvai natūraliai priglusti prie šakniastiebio ir smulkiųjų šaknų.

Sodinimo vietą verta iš karto pažymėti nedidele etikete. Trilis gali pradėti vegetuoti vėliau, ypač jeigu šakniastiebis buvo silpnas arba pasodintas rudenį. Be žymeklio lengva netyčia suarti vietą ar pasodinti kitą augalą tiesiai virš jo. Žymėjimas taip pat padeda stebėti, kiek metų prireikia augalui visiškai įsitvirtinti.

Dauginimas dalijant šakniastiebį

Dalijimas yra greitesnis dauginimo būdas nei sėja, tačiau jis tinka tik gerai išsivysčiusiems seniems kerams. Silpno ar vos kelis ūglius turinčio augalo dalyti nereikėtų. Geriausias laikas procedūrai paprastai būna ramybės laikotarpis, kai lapija jau nunykusi. Dirva tuo metu turi būti drėgna, bet ne permirkusi.

Keras iškasamas plačiai, stengiantis išsaugoti kuo daugiau smulkiųjų šaknų. Kastuvą reikia smeigti atokiau nuo matomų stiebų, nes šakniastiebis gali būti platesnis, nei atrodo iš paviršiaus. Iškeltas augalas atsargiai nuvalomas rankomis, o ne stipria vandens srove. Taip lengviau pamatyti natūralias šakniastiebio dalijimosi vietas.

Kiekviena atskiriama dalis turi turėti bent vieną sveiką augimo pumpurą ir pakankamai šaknų. Pjūvis atliekamas aštriu, dezinfekuotu peiliu, kad žaizdos kraštai būtų lygūs. Pažeistas ar pūvančias vietas būtina pašalinti iki sveiko audinio. Paruoštos dalys pasodinamos nedelsiant, neleidžiant šaknims išdžiūti.

Po dalijimo augalams reikia ramesnių sąlygų ir tolygios drėgmės. Pirmąjį sezoną jie gali išauginti mažesnius lapus arba nežydėti. Tai normali reakcija į šaknų sistemos sutrikdymą, o ne būtinai nesėkmingo prigijimo požymis. Intensyvus tręšimas atsigavimo nepagreitina ir gali tik dar labiau apkrauti pažeistas šaknis.

Dauginimas sėklomis

Stačiojo trilio sėklos subręsta mėsingame vaisiuje, kuris palaipsniui suminkštėja ir pakeičia spalvą. Sėklas geriausia sėti netrukus po surinkimo, kol jos dar nepraradusios drėgmės. Ilgai laikomos sausai jos gali pereiti į gilesnę ramybės būseną. Dėl to daigumas tampa lėtesnis ir netolygus.

Prieš sėją nuo sėklų pašalinami vaisiaus minkštimo likučiai. Jos sėjamos į humusingą, purų ir gerai drenuotą substratą. Sėklos užberiamos plonu žemės sluoksniu ir laikomos natūraliomis lauko temperatūros sąlygomis. Talpa turi būti apsaugota nuo pelių, paukščių ir išdžiūvimo.

Trilio sėkloms būdinga sudėtinga ramybės būsena, todėl jos dažnai sudygsta tik po kelių šilto ir šalto periodo kaitų. Pirmiausia gali vystytis šaknelė, o antžeminis lapelis pasirodo gerokai vėliau. Dėl šios priežasties sėjos indo nereikėtų išpilti net tada, kai pirmą pavasarį nematyti jokių daigų. Pastovi, vidutinė drėgmė turi būti palaikoma visą laukimo laikotarpį.

Jauni triliai pirmaisiais metais auga labai lėtai ir suformuoja tik nedidelį lapą. Juos reikia saugoti nuo šliužų, sausros ir agresyvių piktžolių. Persodinti į nuolatinę vietą geriausia tik tada, kai susiformuoja tvirtesnis šakniastiebis. Iki pirmojo žydėjimo gali praeiti daug metų, tačiau sėjinukai dažnai būna ilgaamžiai ir gerai prisitaikę prie konkretaus sodo sąlygų.