Sveikoje, gerai vėdinamoje vietoje auganti raudonoji eskalonija paprastai nėra labai jautri ligoms. Dauguma problemų prasideda dėl užmirkusios dirvos, pažeistų šaknų arba nuolat drėgnos lajos. Nusilpusį krūmą taip pat lengviau apninka amarai, skydamariai ir kiti sultimis mintantys vabzdžiai. Reguliari apžiūra padeda pastebėti pirmuosius požymius dar prieš išplintant pažeidimui.

Šaknų ir stiebo pagrindo puviniai

Šaknų puvinys dažniausiai išsivysto sunkioje, ilgai šlapioje dirvoje. Pirmieji požymiai gali būti neaiškūs, nes lapai tiesiog praranda blizgesį, vysta arba gelsta. Nors žemė drėgna, augalas atrodo taip, lyg jam trūktų vandens. Taip nutinka todėl, kad pažeistos šaknys nebegali jo tinkamai pasisavinti.

Iškasus dalį šaknų, sveiki audiniai būna šviesūs ir tvirti. Puvinio pažeistos šaknys patamsėja, suminkštėja ir lengvai nusilupa. Kartais jaučiamas nemalonus, rūgštokas kvapas. Tokiu atveju papildomas laistymas tik paspartina problemos vystymąsi.

Pirmiausia reikia sumažinti drėkinimą ir pagerinti vandens nutekėjimą. Aplink augalą negalima giliai kasti, tačiau galima atsargiai pašalinti suslėgtą paviršinį sluoksnį. Jeigu krūmas auga vazone, jį verta persodinti į šviežią, laidų substratą. Visos minkštos ir patamsėjusios šaknys pašalinamos švariu įrankiu.

Smarkiai pažeistą grunte augantį krūmą išgelbėti sudėtinga. Ilgalaikė apsauga priklauso nuo tinkamos vietos, o ne nuo nuolatinio preparatų naudojimo. Naujo augalo nereikėtų sodinti į tą pačią užmirkstančią duobę nepašalinus priežasties. Patikimas drenažas yra svarbiausia šaknų puvinio prevencijos priemonė.

Lapų dėmėtligės ir grybelinės infekcijos

Lapų dėmėtligės pasireiškia įvairaus dydžio rudomis, pilkšvomis arba beveik juodomis dėmėmis. Aplink jas kartais susidaro gelsvas pakraštys. Ligai stiprėjant, dėmės susilieja, o pažeisti lapai anksčiau nukrinta. Tanki, ilgai šlapia laja sudaro ypač palankias sąlygas infekcijai.

Užkrėstus nukritusius lapus reikia surinkti. Jų nereikėtų palikti po krūmu, nes ant augalinių liekanų gali išlikti ligų sukėlėjai. Stipriai pažeistos šakelės taip pat pašalinamos. Genėjimo įrankiai po darbo nuvalomi ir dezinfekuojami, ypač prieš pereinant prie kito augalo.

Laistant vanduo turėtų būti pilamas ant dirvos, o ne ant lapų. Jei naudojama automatinė laistymo sistema, ją geriau įjungti ryte. Laja tuomet spėja greitai išdžiūti. Vakare sudrėkinti lapai gali išlikti šlapi visą naktį, todėl grybelio sporoms lengviau sudygti.

Tankaus krūmo viduje verta pašalinti dalį susikryžiavusių ir silpnų ūglių. Geresnė oro cirkuliacija sutrumpina laiką, kurį lapų paviršius išlieka drėgnas. Profilaktinis purškimas negali pakeisti tinkamo genėjimo ir augavietės. Apsaugos priemonės pasirenkamos tik įvertinus tikėtiną ligos sukėlėją ir laikantis naudojimo reikalavimų.

Miltligė ir kiti lapų paviršiaus pažeidimai

Miltligę galima atpažinti iš balkšvos arba pilkšvos apnašos ant lapų. Iš pradžių ji dažnai atsiranda atskirose vietose, vėliau apima didesnį paviršių. Pažeisti lapai gali deformuotis ir lėčiau vystytis. Liga dažniau plinta tada, kai dienos šiltos, o naktys vėsesnės ir drėgnos.

Per tanki laja ir azoto perteklius didina miltligės riziką. Minkšti, greitai augantys audiniai paprastai yra jautresni infekcijai. Todėl nereikėtų persistengti tręšiant pavasarį ir vasaros pradžioje. Saikingas genėjimas padeda išlaikyti tvirtesnius, geriau vėdinamus ūglius.

Pažeistus lapus galima pašalinti, jeigu jų nėra labai daug. Surinkta augalinė medžiaga išnešama iš augavietės. Krūmo nereikėtų stipriai apkarpyti karščio metu, nes staiga atidengti lapai gali nudegti. Geriau ligą valdyti palaipsniui, kartu koreguojant drėgmę ir tręšimą.

Ne kiekviena balta dėmė yra miltligė. Ant lapų gali likti kieto vandens nuosėdų arba išdžiūvusių purškiamų tirpalų pėdsakų. Tokios apnašos dažniausiai lengvai nusivalo ir neplinta į naujus audinius. Prieš imantis gydymo verta atidžiai apžiūrėti kelis skirtingus lapus.

Amarai, skydamariai ir kiti sultimis mintantys kenkėjai

Amarai dažniausiai susitelkia ant jaunų ūglių ir pumpurų. Jie siurbia augalo sultis, todėl lapai susiraukšlėja, o ūglių viršūnės deformuojasi. Ant paviršiaus gali atsirasti lipnių išskyrų. Vėliau ant jų neretai išauga tamsus suodligės sluoksnis.

Nedidelę amarų koloniją galima nuplauti vandens srove. Taip pat verta saugoti boružes, auksaakes ir kitus natūralius amarų priešus. Plačiai veikiantys insekticidai gali sunaikinti ne tik kenkėjus, bet ir naudingus vabzdžius. Todėl apsaugos priemones geriausia naudoti tik tada, kai paprastesni metodai nepadeda.

Skydamariai atrodo kaip maži rusvi, pilkšvi arba balkšvi skydeliai ant stiebų ir lapų. Suaugę vabzdžiai mažai juda, todėl kartais palaikomi augalo audinio nelygumais. Jie taip pat išskiria lipnias medžiagas ir silpnina ūglius. Ankstyvoje stadijoje pavienius kenkėjus galima nuvalyti drėgnu tamponu.

Sausame, šiltame ore ant vazone augančios eskalonijos kartais pasirodo voratinklinės erkės. Jų pažeisti lapai smulkiai pašviesėja, praranda sodrią spalvą ir gali nukristi. Lapų apačioje matomas labai plonas voratinklis. Reguliarus augalo apžiūrėjimas leidžia pradėti kontrolę, kol kolonija dar nėra gausi.

Prevencija ir augalo atsparumo stiprinimas

Svarbiausia apsauga nuo ligų yra tinkama augavietė. Geras drenažas, pakankamas apšvietimas ir oro judėjimas sumažina daugelio infekcijų tikimybę. Per tankiai susodinti krūmai ilgiau išlieka drėgni po lietaus. Dėl to net sveiki augalai tampa jautresni lapų ligoms.

Subalansuotas tręšimas padeda auginti tvirtus audinius. Per didelis azoto kiekis skatina greitą, bet minkštą prieaugį. Silpni jauni ūgliai lengviau pažeidžiami amarų, šalčio ir infekcijų. Trąšos turėtų papildyti realų poreikį, o ne būti naudojamos automatiškai kiekvieną savaitę.

Genėjimui reikia naudoti aštrius ir švarius įrankius. Sutraiškyti pjūviai gyja lėčiau ir ilgiau išlieka pažeidžiami. Sergančias šakas geriausia pjauti iki sveiko audinio. Po kiekvieno įtartino augalo įrankius būtina nuvalyti, kad ligų sukėlėjai nebūtų pernešti kitur.

Naujai įsigytą eskaloniją kurį laiką verta stebėti atskirai nuo jautrių augalų. Kenkėjai gali slėptis lapų apačioje,