Žemaūgio migdolo sodinimas ir dauginimas

Žemaūgis migdolas yra vienas iš tų augalų, kurie pavasarį sodui suteikia nepaprasto žavesio. Jo sodinimas ir dauginimas nėra sudėtingi procesai, tačiau norint, kad augalas sėkmingai prigytų, greitai augtų ir kasmet džiugintų gausiu žydėjimu, reikia žinoti keletą svarbių taisyklių. Tinkamai parinkta vieta ir laikas, teisingas sodinimo gylis bei kokybiškas dirvožemio paruošimas yra kertiniai sėkmės faktoriai. Sėkmingai įsitvirtinęs krūmas taps ilgamete sodo puošmena, reikalaujančia minimalios priežiūros ateityje.

Pats geriausias laikas sodinti žemaūgį migdolą yra pavasaris, kai dirvožemis jau yra atšilęs, bet augalas dar nepradėjo intensyvios vegetacijos, arba ruduo, maždaug rugsėjo-spalio mėnesiais. Rudeninis sodinimas leidžia augalui iki žiemos spėti įsišaknyti ir pavasarį anksčiau pradėti augti. Tačiau, jei žiemos jūsų regione pasižymi dideliais šalčiais ir menka sniego danga, saugiau sodinti pavasarį, kad jaunas augalas neapšaltų. Svarbu nesodinti augalo per vėlai rudenį, nes nespėjęs įsitvirtinti jis gali žūti.

Sodinimo duobė turėtų būti ruošiama iš anksto. Jos dydis priklauso nuo sodinuko šaknų sistemos, tačiau paprastai rekomenduojama kasti maždaug 50-60 cm gylio ir pločio duobę. Net jei sodinukas mažas, didesnė duobė, užpildyta derlingu substratu, užtikrins geresnes sąlygas augalo šaknims vystytis pirmaisiais, svarbiausiais augimo metais. Duobės dugne patartina įrengti drenažo sluoksnį iš skaldos, žvyro ar keramzito, ypač jei dirvožemis sunkus ir linkęs užmirkti.

Prieš sodinant, būtina atidžiai apžiūrėti sodinuko šaknis. Visas pažeistas, aplūžusias ar perdžiūvusias šaknis reikia aštriu sekatoriumi pašalinti. Jei šaknys apdžiūvusios, sodinuką verta kelioms valandoms pamerkti į vandenį. Sodinant augalą į duobę, svarbu jį pastatyti taip, kad šaknies kaklelis būtų lygus su žemės paviršiumi arba vos keliais centimetrais aukščiau. Per gilus sodinimas gali sukelti šaknies kaklelio puvinį ir augalas skurs. Pasodinus augalą, duobė užpilama paruoštu derlingu žemės mišiniu, lengvai suspaudžiama, kad neliktų oro tarpų, ir gausiai paliejama, sunaudojant bent vieną kibirą vandens.

Sodinimo vietos parinkimas

Tinkamos vietos parinkimas yra esminis žingsnis, lemiantis tolimesnį žemaūgio migdolo augimą ir žydėjimo kokybę. Šis augalas yra šviesamėgis, todėl jam reikia parinkti pačią saulėčiausią ir šilčiausią sodo vietą. Geriausiai tinka pietinės arba pietvakarinės krypties atviros erdvės, kur krūmas gaus saulės spindulių didžiąją dienos dalį. Pakankamas šviesos kiekis yra būtinas gausiam žiedinių pumpurų formavimui, todėl pasodintas pavėsyje ar net daliniame pavėsyje augalas žydės labai skurdžiai arba visai nežydės.

Be saulės, svarbu atsižvelgti ir į apsaugą nuo vėjų. Nors žemaūgis migdolas yra gana ištvermingas, stiprūs ir šalti vėjai, ypač žiemos metu, gali pažeisti jo šakas ir pumpurus. Anksti pavasarį pražystantys žiedai taip pat yra jautrūs stipriam vėjui, kuris gali juos greitai nuplėšyti. Todėl ideali vieta būtų užuovėjoje, pavyzdžiui, prie pastato sienos, tvoros ar aukštesnių augalų grupės, kurie veiktų kaip natūralus vėjo barjeras. Tačiau svarbu užtikrinti, kad ši apsauga neužgožtų saulės.

Dirvožemis taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Žemaūgis migdolas nemėgsta sunkių, molingų ir užmirkusių dirvų. Tokiose vietose jo šaknys gali pradėti pūti, ypač drėgnais periodais. Pirmenybę reikėtų teikti lengviems, puriems, laidiems vandeniui ir orui priemoliams ar priesmėliams. Dirvožemio reakcija turėtų būti artima neutraliai arba šiek tiek šarminė (pH 6.5–7.5). Rūgščias dirvas prieš sodinimą būtina kalkinti, įterpiant dolomitmilčių ar pelenų.

Reikėtų vengti sodinti žemaūgį migdolą žemose vietose, kur pavasarį ar po liūčių kaupiasi vanduo. Taip pat netinkamos yra vietos su aukštu gruntinio vandens lygiu. Jei sode vyrauja sunkus dirvožemis, sodinimo duobę reikia ruošti ypač kruopščiai: kasti ją didesnę ir užpildyti specialiai paruoštu derlingos žemės, komposto ir smėlio mišiniu, užtikrinant gerą drenažą. Tinkamai parinkta vieta ilgam užtikrins gerą augalo savijautą.

Dirvožemio paruošimas ir sodinimas

Kruopštus dirvožemio paruošimas yra investicija į augalo ateitį. Prieš pradedant kasti sodinimo duobę, pasirinktą plotą reikia gerai išravėti, pašalinant visas piktžoles, ypač daugiametes, tokias kaip varputis ar usnys. Sodinimo duobę rekomenduojama iškasti bent porą savaičių prieš planuojamą sodinimą, kad žemė spėtų susigulėti. Standartinis duobės dydis yra apie 60 cm pločio ir 60 cm gylio, tačiau jis gali kisti priklausomai nuo sodinuko dydžio ir dirvožemio tipo. Sunkiose dirvose duobę reikėtų kasti gilesnę ir platesnę.

Viršutinis, derlingasis dirvožemio sluoksnis, nukastas kasant duobę, atidedamas į vieną pusę, o apatinis, nederlingas – į kitą. Derlingąjį sluoksnį reikia sumaišyti su organinėmis trąšomis ir struktūrą gerinančiais priedais. Tam puikiai tinka kompostas (1-2 kibirai), gerai perpuvęs mėšlas, durpės ir stambus upės smėlis (jei dirva sunki). Taip pat galima įmaišyti kompleksinių mineralinių trąšų, kuriose gausu fosforo ir kalio, skatinančių šaknų sistemos vystymąsi. Azoto trąšų rudeninio sodinimo metu reikėtų vengti, nes jos skatina augimą ir trukdo augalui pasiruošti žiemai.

Sodinimo procesas pradedamas nuo drenažo sluoksnio įrengimo duobės dugne, jei tai reikalinga. Ant jo pilamas nedidelis kaupelis paruošto derlingo žemės mišinio. Ant šio kaupelio atsargiai išskleidžiamos sodinuko šaknys. Svarbu atidžiai patikrinti sodinimo gylį – šaknies kaklelis (vieta, kur šaknys pereina į kamieną) turi būti žemės paviršiaus lygyje. Norint tai padaryti tiksliai, per duobės viršų galima permesti lentelę ar lazdą.

Laikant sodinuką tinkamame aukštyje, duobė palaipsniui užpildoma likusiu paruoštu žemės mišiniu, karts nuo karto lengvai jį sutankinant, kad neliktų oro kišenių prie šaknų. Užpylus duobę, aplink kamieną suformuojamas nedidelis pylimas, kuris padės sulaikyti vandenį laistant. Po sodinimo augalą būtina gausiai palaistyti (apie 10-20 litrų vandens), net jei dirva drėgna. Vanduo padeda žemėms geriau priglusti prie šaknų. Po laistymo pomedį verta pamulčiuoti durpėmis ar kompostu, kad ilgiau išliktų drėgmė ir neaugtų piktžolės.

Vegetatyvinis dauginimas

Vegetatyvinis dauginimas yra patikimiausias būdas gauti naują augalą, kuris bus identiškas motininiam krūmui ir išsaugos visas jo veislines savybes, tokias kaip žiedų spalva, dydis ir žydėjimo gausumas. Vienas iš paprasčiausių ir efektyviausių metodų yra dauginimas atlankomis. Šis būdas idealiai tinka pradedantiesiems sodininkams, nes reikalauja minimalių pastangų ir beveik visada duoda gerus rezultatus. Procesas atliekamas pavasarį, kai šakos yra lanksčios ir aktyviai auga.

Dauginimui atlankomis pasirenkamas jaunas, sveikas ir ilgas ūglys, augantis arti žemės paviršiaus. Po juo iškasamas negilus (apie 10-15 cm) griovelis. Pasirinkta šaka atsargiai nulenkiama į griovelį. Kad šaknys susidarytų greičiau, toje vietoje, kuri liesis su žeme, galima aštriu peiliu šiek tiek įpjauti arba nuimti žievės žiedą. Tai stimuliuos kaluso ir vėliau šaknų formavimąsi. Paruošta šaka prismeigiama prie žemės mediniu ar metaliniu kabliu ir užpilama derlingu dirvožemiu, paliekant viršūnę (apie 15-20 cm) paviršiuje. Viršūnę reikėtų pririšti prie kuoliuko, kad ji augtų tiesiai.

Per visą vegetacijos periodą būtina nuolat palaikyti drėgną dirvožemį aplink atlanką. Paprastai iki rudens arba kito pavasario atlanka jau būna gerai įsišaknijusi. Atskirti ją nuo motininio augalo geriausia kitą pavasarį, prieš prasidedant vegetacijai. Aštriu kastuvu ar sekatoriumi atlanka atskiriama ir atsargiai iškasama su kuo didesniu žemės gumulu. Naują augalą galima iš karto sodinti į nuolatinę vietą arba į laikiną lysvę paauginti, jei jis dar per silpnas.

Kitas populiarus dauginimo būdas – auginiais. Galima naudoti tiek žaliuosius, tiek sumedėjusius auginius. Žalieji auginiai pjaunami vasaros pradžioje, aktyvaus augimo metu, iš jaunų, dar ne visai sumedėjusių ūglių. Jų ilgis turėtų būti apie 10-15 cm. Apatiniai lapai pašalinami, paliekant tik porą viršutinių. Pjūvio vieta apdorojama šaknijimąsi skatinančiais milteliais ir auginiai sodinami į drėgną durpių ir smėlio mišinį, pridengiant stiklainiu ar plėvele, kad būtų palaikoma didelė oro drėgmė. Sumedėję auginiai ruošiami vėlyvą rudenį iš vienmečių ūglių ir laikomi per žiemą vėsiai, o pavasarį sodinami į gruntą.

📷  Le.Loup.Gris, CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons