Žemaūgio migdolo laistymas ir tręšimas

Tinkamas laistymas ir subalansuotas tręšimas yra du esminiai veiksniai, užtikrinantys sveiką žemaūgio migdolo augimą, gyvybingumą ir kasmetinį gausų žydėjimą. Nors šis augalas yra gana atsparus sausrai ir nereiklus dirvožemio derlingumui, teisingai parinktas drėkinimo ir maisto medžiagų tiekimo režimas gali ženkliai pagerinti jo dekoratyvines savybes. Supratimas, kada ir kiek laistyti bei kokias trąšas ir kada naudoti, leis išvengti dažniausių auginimo klaidų ir džiaugtis stipriu bei sveiku augalu. Ypač svarbi tinkama priežiūra pirmaisiais metais po pasodinimo, kai formuojasi augalo šaknų sistema.

Žemaūgio migdolo laistymo poreikis labai priklauso nuo augalo amžiaus, metų laiko ir vyraujančių oro sąlygų. Jauni, neseniai pasodinti krūmai reikalauja daugiausiai dėmesio, nes jų šaknų sistema dar nėra pakankamai išsivysčiusi, kad galėtų pasiekti drėgmę iš gilesnių dirvožemio sluoksnių. Pirmaisiais metais po pasodinimo juos reikėtų laistyti reguliariai, maždaug kartą per savaitę, ypač jei trūksta natūralių kritulių. Svarbu stebėti, kad dirvožemis aplink augalą būtų nuolat šiek tiek drėgnas, bet ne permirkęs.

Brandūs, gerai įsišakniję krūmai yra gerokai atsparesni sausrai. Jų galinga šaknų sistema leidžia efektyviai pasisavinti vandenį iš gilesnių sluoksnių, todėl papildomas laistymas reikalingas tik per ilgesnes sausras, ypač karštomis vasaros dienomis. Svarbiausi laistymo periodai suaugusiam augalui yra intensyvaus augimo ir žydėjimo metu pavasarį bei ruošiantis žiemai vėlyvą rudenį. Gausus rudeninis laistymas padeda augalui sukaupti drėgmės atsargas ir sėkmingiau peržiemoti.

Laistyti geriausia anksti ryte arba vakare, kai saulė nėra tokia aktyvi ir vanduo mažiau garuoja nuo dirvos paviršiaus. Svarbu lieti vandenį tiesiai ant šaknų zonos, vengiant jo patekimo ant lapų ir žiedų, nes tai gali paskatinti grybinių ligų vystymąsi. Vienam suaugusiam krūmui, priklausomai nuo jo dydžio, vieno laistymo metu reikėtų skirti apie 20-30 litrų vandens. Geriau laistyti rečiau, bet gausiai, kad sudrėktų gilesni dirvožemio sluoksniai, nei dažnai ir po truputį, kas skatina paviršinių šaknų formavimąsi.

Laistymo režimas skirtingais sezonais

Pavasaris yra pats svarbiausias laikotarpis žemaūgio migdolo gyvenime, nes šiuo metu vyksta intensyvus augimas, lapų skleidimasis ir žydėjimas. Šiam procesui augalas naudoja labai daug vandens ir maisto medžiagų. Jei pavasaris sausas ir be lietaus, būtina užtikrinti pakankamą drėgmės kiekį. Paprastai, priklausomai nuo dirvožemio tipo, laistyti reikėtų kas 7-10 dienų, gausiai sudrėkinant visą šaknų zoną. Pakankamas drėgmės kiekis pavasarį lemia ilgesnį ir gausesnį žydėjimą.

Vasarą, ypač karštais ir sausais periodais, laistymo poreikis vėl padidėja. Nors suaugę augalai gerai pakenčia trumpalaikes sausras, ilgai trunkantis drėgmės trūkumas gali sukelti stresą, dėl kurio augalas gali pradėti mesti lapus, o tai paveiks kitų metų žiedinių pumpurų formavimąsi. Vasarą laistyti reikėtų pagal poreikį, patikrinus dirvožemio drėgnumą kelių centimetrų gylyje. Jei dirva sausa, augalą reikia palieti. Mulčiavimas aplink krūmą padeda išsaugoti drėgmę dirvožemyje ir sumažina laistymo dažnumą.

Rudenį, artėjant ramybės periodui, laistymo intensyvumas mažinamas. Paprastai pakanka natūralių kritulių. Tačiau, jei ruduo labai sausas, būtina atlikti vieną ar du gausius, vadinamuosius drėgmės įkrovimo laistymus. Paskutinis laistymas atliekamas prieš pat dirvožemio užšalimą, spalio pabaigoje arba lapkričio pradžioje. Tai ypač svarbu, kad augalas nepatirtų fiziologinės sausros žiemą, kai šaknys negali paimti vandens iš įšalusios žemės, o antžeminė dalis jį garina.

Žiemą augalai paprastai nelaistomi, nes jie yra ramybės būsenoje. Vienintelė išimtis gali būti ilgi, besniegiai atlydžio periodai, kai oro temperatūra pakyla virš nulio ir dirva atitirpsta. Tokiu atveju, jei ruduo buvo labai sausas, galima atsargiai palieti augalą. Tačiau tai daryti reikia labai saikingai, kad nesusidarytų vandens perteklius ir nepradėtų pūti šaknys, jei po atlydžio staiga vėl paspaustų stiprus šaltis.

Tręšimo svarba ir grafikas

Tręšimas yra būtinas norint aprūpinti žemaūgį migdolą visomis reikalingomis maisto medžiagomis, kurios skatina sveiką augimą, atsparumą ligoms ir, svarbiausia, gausų žydėjimą. Nors augalas gali augti ir skurdesnėje dirvoje, reguliarus tręšimas ženkliai pagerina jo būklę. Pagrindinis tręšimas atliekamas pavasarį, prasidėjus vegetacijai. Šiuo metu augalui labiausiai reikia azoto, kuris skatina naujų ūglių ir lapų augimą. Tam puikiai tinka kompleksinės mineralinės trąšos, skirtos žydintiems krūmams, arba organinės trąšos.

Pirmąjį tręšimą geriausia atlikti anksti pavasarį, vos nutirpus sniegui. Galima naudoti amonio salietrą, karbamidą arba specializuotas pavasarines trąšas, paskleidžiant granules aplink krūmą ir lengvai įterpiant į dirvą. Taip pat puikus pasirinkimas yra organinės trąšos, tokios kaip kompostas ar gerai perpuvęs mėšlas. Jas reikėtų paskleisti aplink krūmą mulčio pavidalu. Organinės trąšos ne tik aprūpina augalą maisto medžiagomis, bet ir gerina dirvožemio struktūrą.

Antrasis tręšimas rekomenduojamas iškart po žydėjimo, kai augalas pradeda formuoti naujus ūglius, ant kurių žydės kitais metais. Šiuo laikotarpiu augalui reikia daugiau fosforo ir kalio, kurie stiprina šaknų sistemą, skatina žiedinių pumpurų užuomazgų formavimąsi ir didina atsparumą šalčiui. Galima naudoti superfosfatą ir kalio sulfatą arba kompleksines trąšas, kuriose šių elementų koncentracija yra didesnė. Trąšas geriausia įterpti į drėgną dirvą, po to augalą gausiai palaistyti.

Vasaros pabaigoje ir rudenį azoto trąšų reikėtų vengti, nes jos skatina augimą ir neleidžia ūgliams sumedėti bei tinkamai pasiruošti žiemai. Vietoj to, rugpjūčio pabaigoje arba rugsėjo pradžioje galima dar kartą patręšti augalą kalio ir fosforo trąšomis. Kalis padeda augalo audiniams geriau subręsti ir padidina ląstelių sulčių koncentraciją, todėl augalas tampa atsparesnis šalčiui. Taip pat rudenį galima įterpti į dirvą medžio pelenų, kurie yra puikus kalio ir mikroelementų šaltinis.

Organinės ir mineralinės trąšos

Tiek organinės, tiek mineralinės trąšos yra naudingos žemaūgio migdolo mitybai, ir geriausių rezultatų pasiekiama derinant abu šiuos tręšimo būdus. Organinės trąšos, tokios kaip kompostas, perpuvęs mėšlas, biohumusas ar durpės, veikia lėtai, palaipsniui atpalaiduodamos maisto medžiagas. Jos ne tik maitina augalą, bet ir gerina dirvožemio fizines savybes: didina purumą, laidumą orui ir vandeniui, skatina naudingų mikroorganizmų veiklą. Organiką geriausia įterpti pavasarį arba rudenį, paskleidžiant aplink krūmą kaip mulčią.

Kompostas yra viena vertingiausių organinių trąšų, kurią galima lengvai pasigaminti patiems. Jis turtingas įvairių maisto medžiagų ir mikroelementų subalansuota forma. Pavasarį paskleistas 5-7 cm storio komposto sluoksnis aplink krūmą ne tik patręš, bet ir apsaugos dirvą nuo išdžiūvimo bei piktžolių. Perpuvęs mėšlas taip pat yra puikus pasirinkimas, tačiau svarbu naudoti tik gerai perpuvusį, nes šviežias mėšlas gali nudeginti augalo šaknis. Jį geriausia įterpti rudenį, kad per žiemą spėtų galutinai suirti.

Mineralinės trąšos yra greito poveikio ir leidžia tiksliai dozuoti reikiamas maisto medžiagas. Jos ypač naudingos, kai reikia greitai pamaitinti nusilpusį augalą arba patenkinti specifinius jo poreikius tam tikrais augimo tarpsniais. Pavasarį naudojamos azoto trąšos (pvz., amonio salietra) greitai paskatina augimą, o vasaros pradžioje fosforo ir kalio trąšos (pvz., superfosfatas, kalio magnezija) skatina žiedinių pumpurų formavimąsi. Svarbu griežtai laikytis gamintojo nurodytų normų, nes per didelis mineralinių trąšų kiekis gali pakenkti augalui ir užteršti gruntinius vandenis.

Geras sprendimas yra naudoti kompleksines, ilgai veikiančias trąšas, skirtas dekoratyviniams krūmams. Jos būna granulių pavidalu, kurios, įterptos į dirvą pavasarį, palaipsniui tirpsta ir visą sezoną aprūpina augalą reikalingomis medžiagomis. Taip pat galima naudoti skystas trąšas, kuriomis augalas laistomas vegetacijos metu. Tręšimas per lapus (purškiant praskiestu trąšų tirpalu) yra greitas būdas suteikti augalui mikroelementų, kurių jam gali trūkti, tačiau tai yra tik papildoma priemonė prie pagrindinio tręšimo per šaknis.

Maisto medžiagų trūkumo požymiai

Atidus augalo stebėjimas gali padėti laiku pastebėti maisto medžiagų trūkumo požymius ir imtis atitinkamų priemonių. Azoto trūkumas pasireiškia sulėtėjusiu augimu, smulkiais ir blyškiai žaliais arba gelsvais lapais. Pirmiausia pagelsta apatiniai, senesni lapai, nes azotas yra mobilus elementas ir augalas jį perkelia į naujai augančias dalis. Pastebėjus šiuos simptomus, augalą reikia patręšti greitai veikiančiomis azoto trąšomis.

Fosforo trūkumas yra retesnis reiškinys, tačiau jis gali pasireikšti tamsiai žalia, kartais su purpuriniu ar violetiniu atspalviu lapų spalva. Augimas taip pat sulėtėja, o žydėjimas būna menkas. Fosforas yra ypač svarbus šaknų sistemos vystymuisi ir energijos perdavimo procesams augale. Jo trūkumą galima kompensuoti naudojant superfosfatą arba kaulamilčius.

Kalio trūkumas dažniausiai matomas ant lapų kraštų. Jie pradeda gelsti, vėliau ruduoti ir džiūti, susidaro vadinamasis „lapų kraštų apdegimas”. Kalis yra atsakingas už augalo atsparumą sausrai, šalčiui ir ligoms, todėl jo trūkumas silpnina augalą. Esant kalio trūkumui, augalą reikėtų patręšti kalio sulfatu, kalio magnezija ar medžio pelenais. Medžio pelenai yra puikus natūralus kalio ir kitų mikroelementų šaltinis.

Geležies trūkumas, arba chlorozė, pasireiškia jaunų lapų pageltimu, tačiau jų gyslos išlieka žalios. Tai dažniausiai nutinka per daug šarminėse arba suspaustose, prastai vėdinamose dirvose, kur augalas negali pasisavinti geležies. Tokiu atveju reikia ne tik patręšti geležies chelatais, bet ir pagerinti dirvožemio struktūrą bei parūgštinti jį, pavyzdžiui, mulčiuojant spygliais ar durpėmis. Laiku pastebėti ir išspręsti mitybos sutrikimai padės išlaikyti žemaūgį migdolą sveiką ir dekoratyvų.

📷  Le.Loup.Gris, CC BY-SA 3.0, via Wikimedia Commons